Kaip gerumo pasaka tapo tikrove

„Gyveno kartą žmogus ir svarstė, kaip kitiems gerumą parodyti ir padaryti šventę… Pasiėmė vynuogių kekę ir padovanojo ją savo kaimynui. Tas padėkojo ir vynuoges perdavė kitam kaimynui. Taip kekė keliavo iš rankų į rankas, o keliaudama darė stebuklus: žmonės pradėdavo šypsotis, prisipildydavo gerumo ir jį pradėdavo skleisti kitiems.“

Štai tokia gražia pasaka sekmadienio popietę Prienų parapijos namuose susirinkusiems vienišiems žmonėms pradėjo renginio vedėja Regina Danulevičienė. Kartu su šauniu talkininkų būriu – jaunaisiais ir suaugusiais parapijiečiais – ji pasaką pavertė tikrove. Kur kas gražesne ir prasmingesne nei pati pasaka. Juk artėja Kalėdos – gerumo, džiaugsmo, buvimo kartu metas.

Tad ir susirinko pilna salė, ir visiems vietos užteko. Gausiame svečių būryje šypsojosi ir neseniai Prienų parapiją palikęs kunigas Sigitas Bitkauskas.

„Smagu jūsų bendruomenėje. Kalėdos – tai laikas, kai reikia džiaugtis, o iki Kalėdų ruošiamės Dievo sutikimui. Džiaukimės tuo, ką turime “, – sakė kunigas, laimindamas vaišių stalą ir kviesdamas bendrai maldai.

Skambėjo kalėdinės giesmės, buvo menamos mįslės, žaidžiami žaidimai, sakomi gražiausi linkėjimai… Stalai lūžo nuo gausių vaišių, o veiduose švietė šypsena.

„Džiaugtis reikia visada“

Nors vienuolės Prienuose – retos viešnios, popietėje jų buvo net keturios: dvi iš Pažaislio vienuolyno, dvi iš Marijampolės. Besišypsančios, mielai bendraujančios. Sesuo Aldona sakė kad jai visuomet malonu atvykti į Prienus, nes čia žmonės pilni gražių idėjų, noro būti kartu, džiaugtis vieni kitais.

Sesuo Inga prisiminė savo magistrę, kuri mokė vienuolės gyvenimo: „Ji sakė, kad turiu džiaugtis visuomet. Kai bara, džiaugtis, kad nemuša. Kai muša, džiaugtis, kad neužmuša. O jei užmuša, džiaugtis, kad pagaliau atsisveikinsiu su šia ašarų pakalne…“

Afrikoje prakartėlės gyvos

Tarp popietės dalyvių žvilgsnį traukė būrelis nacionaliainiais drabužiais apsitaisiusių afrikiečių. Tai jaunuoliai iš Ruandos. Jau metai, kai jie mokosi Kauno amatų mokykloje, o šventadieniais gyvena prieniečių  šeimose. Į popietę afrikiečiai atvyko kartu su Diana ir Vaidu.

„ Pasaulyje yra šalių, kur Kalėdų eglutės nepuošiamos, nes jų nėra. Nors gyventojai – katalikai, bet prie Kūčių stalo nesirenka, nes nėra ką padėti ant stalo. Viena tokių šalių – Ruanda, esanti pačiame Afrikos viduryje. Pernai mes ten lankėmės per pačias Kalėdas. Jas švenčia kitaip nei mes. Prakartėlės ten gyvos. Paguldomas gyvas kūdikėlis, kažkas iš suaugusiųjų apsirengia Marija, Juozapu ir surengia spektaklį. Piemenėliai, ožiukai taip pat tikri. Per šv. Mišias mušami būgnai, nes vargonų nėra, o žmonės gieda ir šoka padėkos šokį, dėkoja Dievui už šią dieną, už duotą gyvenimą“, – pasakojo Diana.

Dievo šlovinimą būgnais, giesmėmis, šokiais jaunieji ruandiečiai pademonstravo ir popietės dalyviams. Labiausiai žavėjo džiaugsmu spindintys svečių veidai.

Sunkiausia buvo sukviesti

Dalijantis gerumu laikas skriejo nepastebimai. Susirinkusiųjų laukė dar vienas malonus siurprizas – atsisveikinant visi gavo po indelį medaus ir vaškinę žvakelę. Tai Danutės ir Gedimino Olsevičių kalėdinė dovana. „Kiekvieną savaitę apie trisdešimt žmonių parapijos namuose renkamės į dvasines pratybas „Eik į savo kambarėlį“. Taip bendraujant, meldžiantis Linutė Suchorukovienė pasiūlė prieš Kalėdas vienišiems žmonėms surengti popietę. Pasirodė, kad sudėtingiausia buvo juos rasti ir sukviesti… Vytautė Kurtovienė padarė šimtą gražių pakvietimų. Žmones kvietėme per bažnyčią, draugus, pažįstamus…Nerimaudami pradėjome dengti stalus – o jei niekas neateis? Susikabinę rankomis pasimeldėme. Netrukus atsidarė durys ir pasirodė du senoliai. Paskui atėjo dar vienas, kitas…Apsidžiaugėm sulaukę penkių – popietė nežlugs. Ir kai pasipylė… Gal ir neatėjo šimtas žmonių, bet pusšimtis tai tikrai. Iš džiaugsmo net apsiverkiau. Pirmas blynas tikrai neprisvilo“, – džiaugėsi Danutė.

Popietė išties buvo gausi, įdomi, soti. Patenkinti žmonės tarė organizatoriams nuoširdų ačiū už gerumą, už šiltą žodį, už tai, kad nepamiršo..

Ona Valkauskienė