Suomių jaunimui mokytojauti – misija

Tai tikrai netušti žodžiai. Tuo galejau įsitikinti, kartu su dvylika mokytojų iš visos Lietuvos, dalyvaudama kvalifikacijos tobulinimo stažuotėje “Kūrybiškumo ugdymo pamokose geroji patirtis Suomijoje“. Tai Ugdymo plėtotės centro projekto „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos plėtra (II etapas) dalis.

Suomijoje mokytojai – labai gerbiama ir populiari profesija. Norintys studijuoti edukologiją turi praeiti nemažą atranką, nes kandidatų į vieną vietą neretai būna nuo keturių iki dešimties. Būtimas magistro laipsnis. Nors mokytojų atlyginimas nėra labai dideli ( nuo 3000 iki 3500 eurų, direktorių apie 4000 eurų), Suomijos jaunimas dirbti mokytoju supranta, kaip savo gyvenimo misiją, užtikrinančią savo valstybės, kalbos ir tapatumo išsaugojimą. Suomijos Nacionalinės švietimo tarybos konsultantas Leo Pahkin sužinojęs, kad mes atvykome iš Lietuvos, sakė, kad esame labai panašūs: maža tauta, savita kalba, kuria pasaulyje kalba tik keli milijonai žmonių, didelė emigracija. Keisti švietimo politiką suomiai pradėjo 1970 metais, kai 100000 suomių emigravo į Švediją, nes buvo nepatenkinti savo vaikų ugdymo kokybe ir prieinamumu, ypač atokiose vietovėse. Jūs turite irgi keisti požiūrį, sakė jis, nes pirmiausia, tik visuomenės interesus tenkinant švietimo sistema, o po to pragyvenimo lygis gali sustapdyti emigraciją, išsaugoti kalbą ir kultūrą. Tai turi tapti pagrindiniu mokytojo uždaviniu. Tai labai sunkus uždavinys ir jį gali įgyvendinti tik laisvas ir nepriklausomas mokytojas, o toks yra Suomijoje. Pasitikėjimas mokytoju, atvėrė jaunimui vartus, renkantis šią specialybę. Pasak suomių, jau jų kraujyje yra suvokimas, kad problema yra ne tai ką tu matai, o ką pats gali sugalvoti ir padaryti šiai problemai išspręsti. O tai jaunam žmogui įgyvendinti leidžia – mokytojo profesija. Nors mokytojai ir vykdo numatytus valstybinius ugdymo planus, tačiau savo sprendimuose ir darbo metoduose yra laisvi ir kūrybiški. Šalyje yra įprasta mokyti vaikus visiems sėdint ant grindų ( ką galėjom stebėti beveik visose klasėse), lauke, užduotis atlikti komandoje, diskutuoti, nebijoti klysti, o tada ieškoti teisingų sprendimo būdų. Pavyzdžiui, mokytojas gali nuspręsti, kad pirmoje klasėje jis vaikus skaityti ir rašyti mokys tik kompiuterio pagalba, ir toks jo pedagoginis eksperimentas bus primtas ir gerbiamas mokyklos bendruomenės. Mokytoju yra pasitikima, nes žinoma, kad baigę tam tikrą ugdymo etapą jo mokiniai puikai skaitys ir rašys.
Šios kvalifikacinės stažuotės tiklas buvo ne tik susipažinti su Suomijos švietimo sistema, bet ir kūrybiškumo ugdymu pamokose. Todėl, kai kolegų tarpe pasidžiaugiau, kad penkias dienas mokysiuosiu kūrybiškai dirbti Suomijoje, išgirdau tokią repliką, prie ko čia tu – chemijos mokytoja ir kūrybiškumas. Į šią stažuotę turėtų vykti dailės, muzikos, arba geriausiu atveju technologijų mokytojai. Suomijoje į kūrybiškumą žiūrima labai plačiai. Jis aprėpia visus ugdomiuosius dalykus ir neformalųjį ugdymą. Kiekvienai ugdymo pakopai skiriami skirtingi uždavinai, kurie įgyvendinami pasitelkus kūrybinį požiūrį – ne žinios pirma, o problema, o tik po to reikiamas žinių kiekis tai problemai išspręsti.
Pradinukus ugdyti kūrybiškai, tai reiškia juos mokyti rinkti informaciją iš artimos aplinkos, tam panaudojant savo jutimus, tyrinėti aplinką, skatinti mokymosi motyvaciją, pagarbą artimui, užuojautą silpnesniam. Metodai labai paprasti – žaidimas ( nes, čia labai svarbu laikytis taisyklių, o tai vėliau padeda užtikrinti drausmę pamokose), fizinė veikla ( pertraukų metu visi mokiniai būna lauke), tyrinėjimas, artistiškumas ( pasiskirstymas vaidmenimis, bendras vaidinimas, formuoja komandinio darbo įgydžius).
Vyresnėse klasėse kūrybinis ugdymas, stebint gamtinę ir kultūrinę aplinką ( padeda integruotos gamtos mokslų, istorijos ir geografijos pamokos), pokyčius visuomenėje, leidžia mokiniams suprasti savo regioną, kaip Suomijos ir Šiaurės šalių susdedamąją dalį. Šiame etape taip pat vystomi amatų gebėjimai, ypač nacionalinių. Tai svarbu, nes jau ankstyvame amžiuje vaikai jaučia atsakomybę už savo darbą, mokosi vertinti idėjas, pasirinkimus, pajaučia džiaugsmą atliktu rankų darbu. Mokymosi aplinka tam puikiai pritaikyta, kabinetai aprūpinti moderniausiomis priemonėmis, nes mokyklai negali atsilikti nuo gyvenimo, o turi jį lenkti. Technologijos sensta labai greitai ir tada mokinai, po keletos metų baigę mokyklą, priversti vėl mokytis, kad galėtų įsitvirtinti darbo rinkoje, o tai tampa našta visuomenei.
Gimnazinėse klasėse kūrybinis ugdymas įgauna dar kitokią prasmę. Jis užtikrina tokius gebėjimus, kaip konfliktų valdymo, sugebėjimo tarpininkauti konfliktinėse situacijose, pasitikėjimo, verslumo, kritinio mąstymo. Tam pasiekti tikrai neužtektų net ir visų mums gerai žinomių aktyviųjų ugdymo metodų, todėl nacionaliniu lygmeniu buvo sukurtos programos, šiems įgūdžiams ugdyti, tokios kaip „ Bendraamžių – tarpininkų programa“, „Jaunimo klubų asosiacijų programa“ ir kitos.
Kuo dar mes skiriamės nuo Suomijos mokytojų? Jie nebijo permainų, jomis švietimo sistemoje didžiuojamasi. Įvairių susitikimų metu, mums nuolat pabrėždavo, kad jų švietimo sistema sugeba keistis kas dešimt metų. Džiaugiasi, laukia ir ruošiasi naujiems pokyčiams 2016 metais. O mes permainų bijome, jų nenorime, mums jos atsibodę, kiek galima, vis tiek niekas nesikeis… Tai nuogirdos iš mokytojų pokalbių. Į tokius mūsų nuogastavimus Švietimo ministerijos atstovas atsakė labai paparastai, kad mums reikai susitarti tik dėl esminių švietimo sistemos krypčių, ką jie padarė dar 1970 metais: pastovumo, švietimo lygybės, žiūrėjimo į priekį 10-15 metų, sprendimų ir atsakomybės, kasitikėjimo kultūros. Bendri susitarimai, jų laikymasis leidžai nebijoti keistis. Adrodo, paprasta, bet veiksminga.
Napasitvirtino mitas apie suomius, kad jie yra uždari ir šalti. Aplankėme tris mokyklas, buvome šiltai priimti, jautėmės ne kaip svečiai, o kaip jų bendruomenės nariai. Visos mokyklos erdvės buvo atviros, pamokos taip pat, kada nori užeini, durys klasėse atidarytos, mokinai dirba ant grindų, basi, kas nori įsitaiso koridoriuje. Pamokų metu buvo galima diskutuoti su mokytojais, nes beveik visose klasėse mokiniai dirbo savarankiškai. Neįžvelgėme jokių mums primestų griežtų pamokos struktūrinių dalių. Darbo netrukdė skambutis, mokinai – skirto jiems laiko valdytojai, baigei ankščiau – išėjai, nespejai – pabaigsi vėliau. Vyravo pagarba ir ramybė, jokio triukšmo. Ar tai galima paaiškinti charakterio ypatumais? Ar tai galima pasiekti lavinant?
Mūsų viešnagės dienomis suomijos mokytojai su nekantrumu laukė OECD 2012 tarptautinio penkiolikmečių pasiekimų tyrimo (PISA) rezultatų. Ir, matyt, nenusivylė – vėl eilinį kartą tarp geriausių pasaulyje skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimuose. Šalai jų, kaip gera ir pažangi mokinė, rikiuojasi ir Estija, kuri daug mokėsi iš savo kaimynų ir rezultatas – akivaizdus, pasaulyje estai – penkti. Lietuva vis dar sąrašo viduryje. Pasiekti geresnių rezultatų nesunku, nes yra iš ko mokytis, yra norinčių mums padėti, tik reikia to norėti, nebijoti keistis, būti atviriems ir priimti pokyčius.

Pabaigai, norėčiau pacituoti ištrauką iš savo motyvacinio laiško , rašyto Ugdymo plėtotės centrui, šiai stažuotei gauti: „…. pasirinkdami mane, kaip kandidatę, jūs padėsite motyvuoti ir mano kolegas ( gal tikrai patikės, kad ne šventieji puodus lipdo), bet labiausiai, manau, bus motyvuoti gimnazijos mokinai, nes grįžus jiems galėsiu pasakyti, kad jeigu gyvenime turi tikslą, būk atviras savo darbais, jausmais, siek jo ir atsiras žmonių, organizacijų, fondų, kas norės tau padėti įgyvendinti savo idėjas“.

Joalita Jurkevičienė
Jiezno gimnazija, Prienų rajonas