Pociūnų padangėje karaliavo senoviniai sklandytuvai
Pastaruoju metu vieni svaigsta nuo techninių naujovių, kiti domisi senienomis. Ir vieni, ir kiti, liepos 30–rugpjūčio 12 d. užsukę į Pociūnų aerodromą, nenusivylė. Jei pernai tuo laiku mūsų padangėje karaliavo geriausi Europos sklandytojai, skraidantys moderniausiais plastikiniais baltais ilgasparniais, tai šiemet juos pakeitė 40-ojo Europos senovinių sklandytuvų sąskrydžio dalyviai, pilotavę spalvotus medinukus.
Ryškus kaip saldainiukas sklandytuvas, atvira kabina ir greta vienas kito sėdintys, šalmus ir akinius užsidėję, plačiai besišypsantys pilotai tarsi laiką grąžino puse amžiaus atgal. Ir į padangę jie mieliau kilo velkami ne lėktuvo, o išsviedžiami troso. Dar pridursiu, kad buvo skraidoma be radijo ryšio, o prietaisų lentoje – tik patys paprasčiausi prietaisai. Dauguma aparatų net oro stabdžių neturėjo, ir, kad nesileistų viduryje aerodromo, žemėdavo skersi, tai yra darydavo slydimo figūrą. Įdomu buvo stebėti ne tik senuosius sklandytuvus, jų skrydžius bet ir gyvenimo džiaugsmo kupinus pilotus. Beveik visi – vyrai ir moterys – solidaus amžiaus.
Toks sąskrydis Lietuvoje surengtas pirmą, bet, tikėkime, nepaskutinį kartą, nes Pociūnai, Lietuva visiems labai patiko. Sąskrydyje dalyvavo per šimtas pilotų iš Vokietijos, Austrijos, Didžiosios Britanijos, Belgijos, Danijos, Prancūzijos, Slovakijos, Suomijos, Škotijos, Šveicarijos. Jie atsivežė per pusšimtį įvairių konstrukcijų sklandytuvų, sukurtų prieškario, karo ar pokario metais. Tai vokiški, angliški įvairių modifikacijų „Spatz”, „Grunau Baby”, „Schleicher”, „Cibora”, „Ka-6”, „Bergfalke”, rusų „A-15” ir kt. sklandytuvai. Lietuviškų, deja, nebuvo, nes neišliko, jų atstatymas – ateities planuose.
Sąskrydžio metu tradiciškai vyko Pažaislio festivalio koncertas, tarptautinis ir lietuvių vakarai, kiekviena šalis turėjo progos supažindinti su savo aviacijos istorija, pristatyti klubą, pasikeisti ar nusipirkti senų aviacijos žurnalų, knygų, suvenyrų ir pan. Didžiulio susidomėjimo susilaukė mūsų vaikiškais sklandytuvais „Lak16” skraidantys vaikai. Į rytinius pasitarimus, susirinkimus dalyvius kvietė ne garsiakalbis, bet varpas. Tai ir graži sąskrydžių tradicija. Per uždarymą varpas iškilmingai perduodamas kitų metų VGC organizatoriams. Šiemet jis iškeliavo į Didžiąją Britaniją.
Pasibaigus sąskrydžiui 75 dalyviai per Neringą patraukė į Europos sklandymo lopšį – Rasytę Kaliningrade. Čia, kopose, po 67 metų pertraukos vėl skambėjo komandos: „Amortizatorių įtempt!.. Paleist!“
Sąskrydžio organizatorius – Lietuvos senovinių orlaivių asociacija (VGC), kuriai pastaruoju metu vadovauja Benvenutas Ivanauskas. Jis senoviniais sklandytuvais susidomėjo prieš septynerius metus ir šiuo virusu užkrėtė nemažą būrį lietuvaičių. „Kartu su Renatu Samulėnu benaršydami internete pastebėjome, kad seni sklandytuvai labai pigūs. Taip kilo noras įsigyti savo aparatą. Vokišką „Grunau Baby IIb” nusipirkau už 2000 eurų. Po metų nuvykau į senovinių sklandytuvų sąskrydį, vėliau važiavau kasmet. Užsieniečiai labai susidomėjo Lietuva ir pasiūlė sąskrydį suorganizuoti čia“, – pasakojo Benvenutas.
Pastaruoju metu mūsų šalyje yra per 20 senovinių sklandytuvų. Apie juos ir VGC veiklą plačiau sužinoti galima užsukus į „Lithuania VGC” svetainę. Ji tarp VGC klubų pripažinta geriausia pasaulyje.
O. Valkauskienė.
