Žmogus, kaip asmenybė, formuojasi visą gyvenimą

Vilkaviškio vyskupijos katechetikos ir parapijinės katechezės centro referentės Linos Mažeikaitės ir Prienų dekanato tikybos mokytojų Metodinio centro vadovės mokytojos Virginijos Baronienės kvietimu gruodžio 3 d. Prienų Kristaus Apsireiškimo parapijos namuose svečiavosi socialinių (psichologija) mokslų daktarė docentė Bronislava Grigaitė. Viešnia skaitė paskaitą „Asmenybės brendimas“, apžvelgė vaikų bei paauglių tapimo asmenybėmis psichologinius aspektus.

Doc. dr. Bronislava Grigaitė savo paskaitoje nagrinėjo žmogaus gyvenimo  laikotarpius remdamasi viena labiausiai paplitusių E. Eriksono asmenybės raidos teorija. Pasak psichologės, E. Eriksonas neneigė pagrindinių asmenybės raidos teorijos pradininko Z. Froido idėjų, tačiau asmenybės raidą skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka.

Svarbus kiekvienas gyvenimo tarpsnis

Teoretikas E. Eriksonas, kuriuo paskaitoje rėmėsi dr. Br. Grigaitė, sakė, kad žmogus ateina į pasaulį gyventi socialinėje aplinkoje ir kiekvienas jo gyvenimo tarpsnis yra labai svarbus. Mokslininkas tvirtino, kad kiekviena gyvenimo stadija turi savo „psichosocialinę“ užduotį, t.y. kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinių problemų (raidos krizės), nuo kurių sprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vystymasis. Paprasčiau tariant, tai – dvi savybių priešpriešos, ir kaip žmogus jas įveiks, kuriai iš jų pasiduos, taip toliau vystysis jo asmenybė.

Svarbiausia – saugumas

Vaikas nueina ilgą kelią, kol tampa asmenybe. Ir tame jo tapsmo suaugusiu žmogumi kelyje yra daug institucijų, kurių pirmoji – šeima. Pasak E. Eriksono, pirmoji asmenybės raidos stadija yra kūdikystė (nuo gimimo iki 1 metų). Šiuo laikotarpiu vaiko laukia pirmasis krizės įveikimo etapas. Tai – saugumas arba nesaugumas. Vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais, pavyzdžiui, maistu, šiluma, švara ir fiziniu kontaktu. Jeigu vaikas yra mylimas, maitinamas, prižiūrimas, jeigu su juo bendraujama, jis jausis saugus. Šioje stadijoje formuojasi vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu.

Pasak dr. Br. Grigaitės, jeigu kūdikis laikomas manieže ir į pasaulį žvelgia „pro tinklą“, tai kokį įspūdį jis susidarys apie pasaulį ir saugumą, kuris pirmiausia formuojasi per lytėjimo pojūtį. „Mylavimas, bučiavimas pirmaisiais gyvenimo metais vaikui taip pat užtikrina saugumą. Ne veltui sakoma: kiek vaikas buvo mylimas pirmaisiais gyvenimo metais, tiek jis sugebės mylėti suaugęs. Pirmaisiais gyvenimo metais artimai bendraujant su vaiku susiformuoja ryšiai tarp tėvų ir vaikų. Jeigu tokio ryšio – palaikymo, prisiglaudimo, žaidimų – nebuvo ankstyvuoju raidos periodu, vėliau jie niekada nesusiformuos“, – akcentavo psichologė.

Savojo „aš“ paieškos

Pagal E. Eriksoną, antroji vystymosi stadija – ankstyvoji vaikystė – trunka  nuo1 iki 3 metų. Šiuo raidos laikotarpiu formuojasi autonomiškumas (savarankiškumas) arba gėda. Vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais. Savarankiškumas, pasak Br. Grigaitės, formuojasi nuo savojo „aš“, netgi imant ir savimonės formavimąsi. Antraisiais trečiaisiais gyvenimo metais vaikas siekia viską daryti pats (pavyzdžiui, apsirengti, apsiauti, užsirišti raištelius) ir labai didžiuojasi savo naujais gebėjimais. Tėvai, kurie leidžia vaikui atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda jam įgyti savarankiškumo ir ugdyti valią. Tačiau labai dažnai mamos neturi kantrybės ir puola viską daryti už vaiką. Kartais ima barti, kai vaikui ne viskas gerai pavyksta, kad per jį tenka kažkur vėluoti, kartais užploja per minkštą vietą. Vaikelis nesupranta, už ką jį bara, ką netinkamo jis padarė. „Nekantrūs tėvai, kurie daro tai, ką gali pats vaikas, arba nuolat jį skubina, diegia vaikui abejojimo savimi ir gėdos jausmą“, – teigė psichologė. Pasak jos, E. Eriksonas pabrėžia, kad vaikui, kuris šiuo metu neįgis savarankiškumo jausmo, bus sunku paauglystėje ir vėliau, kai norės tapti savarankišku.

Mažieji mokslininkai

Trečioji vystymosi stadija – nuo 3 iki 6–7 metų – pagal E. Ericsoną laikoma žaidimų amžiumi, kuriame formuojasi iniciatyvumas arba kaltės jausmas. Vaikas nori atlikti daugelį veiksmų (paprastai eksperimentuodamas), ką moka ir atlieka suaugę, todėl jis kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas. Kiek iniciatyva viršys kaltės jausmą, priklauso nuo to, ar tėvai leis (ir kaip) pasireikšti vaiko valiai. „Tai – mažasis mokslininkas, aktyviai tyrinėjantis pasaulį, dažniausiai eksperimentuodamas. Jis nori viską liesti, imti. Dažnai kažkas išsilieja, dūžta, ir tėvai už tai vaiką bara. Bet jeigu vaikas nematys dūžtančio indo, stiklinės, jis nežinos, ką tai reiškia. Kartą mergaitė apžiūrinėjo ant stalo ąsotėlyje žydinčias žibutes, lietė, vartė, kol gėlės išvirto, ąsotėlis sudužo, vanduo išbėgo. Mama jau buvo bekelianti ranką, o aš pradėjau juoktis: „Matai, į ąsotėlį galima vandens įpilti, todėl tos žibutės žydėjo“.  Kur kitur vaikui gali parodyti, kad daiktas dūžta. Vaikas neturėtų dėl to susigėsti. Negalima užgožti vaiko iniciatyvumo, noro pažinti“, – perspėjo psichologė.

Ką įdiegsime: darbštumą ar menkavertiškumą?

Kita stadija – nuo 6 iki 12 metų – vadinama mokykliniu amžiumi. Šiuo laikotarpiu, pasak E. Eriksono, formuojasi vaiko meistriškumas, arba atsiranda menkavertiškumo jausmas. Vaikas intensyviai mokosi, demonstruoja darbštumą, savarankiškumą arba jaučiasi nepilnavertis, nesugebantis ką nors gerai padaryti. Meistriškumo ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklausys nuo to, kaip vaikui seksis mokykloje, kiek jį palaikys artimieji. Jeigu vaikui labai nesiseka, gali susiformuoti menkavertiškumo jausmas. Tėvai, pasak psichologės Br. Grigaitės, turėtų savo vaiką skatinti, duoti jam užduočių, pagirti, bet nemenkinti, nenuvertinti jo pastangų.

Jaunystės pavojai

Penktoji stadija – 12–20 metų – laikoma jaunystės tarpsniu, kai formuojasi žmogaus identiškumas arba vaidmenų neaiškumas. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią asmenybės formavimosi tarpsnį. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu iš vaikystės į suaugusiojo amžių kyla vaidmenų sumaišties pavojus.

Remdamasi E. Eriksonu, psichologė Br. Grigaitė teigė, kad pati didžiausia blogybė, kai žmogus ateina iš visų stadijų su neigiamomis patirtimis: su kaltės, baimės, nevisavertiškumo jausmu. „Paauglys išgyvena subrendimo jausmą. Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs, paauglys turi atsakyti į klausimą „kas aš esu“ įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos ir karjeros, vertybių, pasaulėžiūros ir kt. Pirmiausia, jis ieško tapatybės, imituoja suaugusiųjų vaidmenį. Mergaitės gali susitapatinti su kino žvaigždėmis, berniukai bando rūkyti. Šiuo laikotarpiu paaugliams labai trūksta atsakomybės jausmo. Labai svarbūs tampa draugai, nes be draugų paauglys negali gyventi. Tėvų autoritetu paaugliai nelaiko. Jeigu nesutinkama su paauglio elgesiu, jeigu jis nematomas, nepastebimas, prasideda protestai. Paauglys bando įvairiomis formomis parodyti save: gali įsijungti į neigiamą veiklą, parodyti ekstremaliu pavyzdžiu. Neigiamas tapatumo krizės sprendimo pavyzdys yra jauno žmogaus susitapatinimas su nusikalstamo pasaulio „herojais“ ir įsijungimas į jų veiklą. Labai svarbu žinoti, jog paauglys nori gyventi šeimoje suaugusiojo teisėmis, būti pripažintas, turėti tėvų pasitikėjimą. Šis laikotarpis – sunkiausias, todėl  paaugliui tapti asmenybe turi padėti šeima“, – sakė Br. Grigaitė, pridurdama, jog neišsprendęs tapatumo krizės, jaunuolis neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis.

Beje, neretai ir brandaus amžiaus žmonės lieka „įstrigę“ jaunystės amžiuje (amžini jaunuoliai), nežinantys ir neapsisprendę, ko gi iš tikrųjų nori iš gyvenimo ir ką jame nori veikti.

Intymumas ar izoliacija?

Ankstyvosios brandos raidos tarpsniu – nuo 20 iki 25 metų – jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas. Šioje stadijoje jauno žmogaus laukia nauji išbandymai. Viena vertus, jis nori priartėti prie žmonių, siekia intymumo, meilės, tačiau atsiranda ir baimė netekti individualybės. Jei žmogus jau yra atradęs savo tapatybę, jis bus pakankamai stiprus, kad galėtų atsiduoti kam nors – siekiui, idealui, kitam asmeniui, nebijodamas prarasti savęs. Kito artumas jo nebaugina. Šio tarpsnio krizės įveikimo teigiamas padarinys –  vidinės laisvės pajautimas. Žmogus jaučia, kad atsiduodamas artimam socialiniam ryšiui, įkvėptiems išgyvenimams, jis praturtėja vertinga patirtimi. Taigi įveikęs šios psichosocialinės stadijos krizę, žmogus subręsta meilei, sustiprina moralines vertybes.

Deja, baimė prarasti savąjį „aš“ sukelia stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Neįveikus šio amžiaus krizės, laukia neigiamos pasekmės: baimė sutrikti kito akivaizdoje, prarasti save kito artumoje. Iš tiesų, žmogus neturi vidinės laisvės, nepajėgus atsiduoti ir nėra ištikimas nei kitam asmeniui, nei savo siekiams dėl savo nepastovumo. Jeigu netgi ir užmezga ryšį su kitu asmeniu, tai ryšiai yra neasmeniški, veikiau formalūs.

Nuo veiklumo iki stagnacijos

Vidurinio amžiaus – 26–64 metų – žmogus yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs. Veiklumas yra esminė suaugusiųjų savybė, apimanti produktyvumą ir kūrybingumą. Daugeliui tai reiškia tapti tėvu ar motina, gimdyti, auginti vaikus, juos auklėti. Sugebėti bendrauti, bendradarbiauti, kartu kurti šeimą, namų židinį – tai savotiškas menas. Net ir netapę tėvais, žmonės gali ugdyti ir auklėti jaunąją kartą, mokydami vaikus darželiuose ar mokyklose, tapdami globėjais ar dirbdami įvairiose vaikais besirūpinančiose organizacijose. Kai kurie asmenys dėl ypatingų polinkių ir talentų gali atsiduoti kūrybiniam darbui.

Psichologės nuomone, šiandieninė aplinka labai dažnai skatina neveiklumą. Užuot bandęs pats rasti išeitį iš situacijos, žmogus neieško jokių galimybių, skundžiasi, verkšlena. Šios krizės įveikimo teigiamos pasekmės – žmogaus kūrybiškumo, altruizmo pasireiškimas. Neįveikus šios krizės, žmogų apima stagnacija, jis nesugeba įsijausti į kitų problemas ir poreikius. Tokie žmonės turi darbo problemų, o kurti jiems iš viso sunku ar net neįmanoma. Jie dirba iš būtino reikalo ir neproduktyviai, taip pat gali turėti sunkumų, auklėdami savo vaikus.

Paskutinė brendimo stadija

Paskutinė žmogaus brendimo stadija prasideda maždaug nuo 65 metų ir trunka iki mirties, Tiesa, tikroji senatvė prasideda maždaug nuo 75 metų. Šiuo laikotarpiu vyksta svarbus ir galutinis vidinis „susitvarkymas“ trimis aspektais: praeities, t.y. to, kas jau įvyko; dabarties, t.y. to, kas vyksta šiuo metu; ateities, t.y. to, kas įvyks – mirties.

Žmogaus senatvė didele dalimi priklauso nuo to, kaip jis įveikė praeitų etapų krizes. Žmogus, kuriam pavyko jas pozityviai įveikti, įgyja pasitikėjimo, autonomijos, iniciatyvos, meistriškumo, intymumo, veiksmingumo jausmą ir senatvėje suvokia, kad gyveno ne veltui. Pozityviai neišsprendęs šių krizių, žmogus darnos nejaučia, apima neramumas, gailestis dėl tuščiai pragyvento gyvenimo.

Psichologės Br. Grigaitės teigimu, šiuo amžiaus tarpsniu žmonėms reikia labai daug dėmesio, pagarbos, švelnumo, supratimo, prisilietimų.

Šeima – tarsi tvirtovė

Anot psichologės, visi amžiaus tarpsniai iki subrendimo yra labai svarbūs pasaulio pažinimui, proto raidai. Nuo pačių jaunų žmonių priklauso, kokie vaikai ateis į pasaulį, kuo jie taps. „Šeima – pagrindas, tvirtovė, į kurią gali atsiremti, pasiguosti, paverkti. Tėvai už viską yra atsakingi. Kartais, girdžiu, sakant: „Mano vaikas geras – mokytojas kaltas“. Mokytojas negali neauklėti, tačiau pirminis auklėjimas prasideda šeimoje. Gal nebėra ir tėvo vaidmens… Jis turi būti atsakingas už namus, o mama – už emocijas, švelnumą, meilę. Mano laikais tėvo žodis buvo paskutinis, šventas, neginčijamas ir neskundžiamas. Šeimoje turėtų būti švenčiamos šventės, laikomasi tradicijų. Asmenybės psichologijos atstovas prof. J. Pikūnas yra sakęs, kad Dievo žodį, tikėjimą teikti vaikui yra mamos pareiga. Pirmą kartą vaiką reikėtų atsinešti į bažnyčią, kai jis dar nevaikšto. Kai pilna šviesų, muzikos, daug žmonių… Kad vaikas pamatytų, jog tai yra šventovė. Mokymas tikėjimo asmenybės brandoje turėtų būti vienas iš 10 Dievo įsakymų. Tai artimo meilė“, – kalbėjo psichologė.

Br. Grigaitė teigė daug gavusi iš tradicinės liaudies kultūros, iš tikėjimo, iš švenčių pagarbos, maldos tradicijų. „Mūsų šeimoje mums, vaikams, ryte atsikėlus reikėdavo padaryti tris dalykus: pasikloti lovą, nusiprausti ir gražiai apsirengti bei sukalbėti rytinius poterius. Be šių ritualų pusryčių negaudavome. Kodėl mama taip darė? Ji mums skiepijo: turi savo vietą tvarkingą palikti, savo kūną ir dvasią paruošti dienai. Kūčių vakarą turėdavome atsiprašyti tėvų, susitaikyti. Pagarba tėvams ir artimo meilė turėtų būti ugdoma šeimoje“, – dvasingais auklėjimo pavyzdžiais šeimoje pasidalino psichologė. Pasak jos, šiais laikais, kai itin išryškėjusios kartų problemos, žmogų supa nesaugi aplinka, nėra tikrųjų vertybių. Br. Grigaitė neslėpė pasigendanti tikėjimo, pagarbos žmogui, taip pat ir viešinimo, gerųjų pavyzdžių žiniasklaidoje, televizijoje.

Pasibaigus paskaitai viešnia dar ilgai bendravo su klausytojais, mielai atsakinėjo į klausimus, dalinosi savo gyvenimiška išmintimi ir ilgamečio darbo patirtimi. Už įdomų pasakojimą viešniai dėkojo ir gėlių įteikė Prienų dekanato tikybos mokytoja Virginija Baronienė, Šeimos centro vadovė Rūta Buzaitė.

Straipsnį parengė Roma Sinkevičiūtė