„Glaudžiuosi prie savo tarmės…“
Per visą Lietuvą šiemet nuvilnijo nuskambėjo ne vienas renginys, skirtas Tarmių metams. Tarmiškus pasakojimus buvo galima išgirsti per radiją ar televiziją. Metams baigiantis šiai progai skirta netradicinio ugdymo diena buvo suorganizuota ir Šilavoto pagrindinėje mokykloje.
Kas mieliau suskambės mums už gimtąją kalbą?
Kas lig saulės laidos toks pat savas mums liks?
Rodos, tarsi žodžius – o paglostysi galvą,
Ir nurimęs lopšy kūdikėlis užmigs…
Šiais Suvalkijos krašto poetės Česlovos Jakštytės žodžiais renginio vedėjai, aštuntos klasės mokiniai, pradėjo Tarmių dieną, o pakeliauti po visus Lietuvos regionus pasiūlė mergaičių vokalinio ansamblio atliekama daina ,,Lietuvos traukiniai“.
Pirmiausia į svečius pakvietė artimiausi mūsų krašto kaimynai – dzūkai. Jais tądien tapo septintokai. Pasisekė jiems – klasėje turi tikrą dzūkaitę Pauliną. Tai ir porino, ir vaidino, ir dzūkų stalą pristatė. Net itin šiuolaikišką dainą apie dzūkų ,,briedzį “ visi padainavo.
Šeštos klasės mokiniai tapo rytų aukštaičiais. Klausėmės pasakos apie giltinę, mokėmės žaisti žaidimą ,,Kanapyčia“, vaišinomės skaniais pyragėliais. O tuomet patraukėme į vakarus, į Žemaitiją. Žinoma, penktokams buvo nelengva pristatyti šį regioną, teko prašyti ,,vertėjos“ pagalbos. Mokytoja Daiva Kamarauskienė, tikra žemaitė, mielai sutiko jiems padėti. Tai ir klausėmės ištempę ausis, kaip mergelė šmaikščiai atsakinėjo berneliui į jo klausimus, sužinojome, kad žemaitis, kuris ištaria tris žodžius iš eilės, jau gali būti apšauktas plepiu. Dar išgirdome, kad žemaitis gimsta aklas, bet kai jau praregi, tai durnių per sieną pamato. Aišku, buvome pavaišinti kastiniu.
Iš Žemaitijos beliko traukti namo – Suvalkijon. Čia visus maloniai pasitiko devintokai, mūsų mokyklos artistai, inscenizavę vaizdelį iš Irenos Makauskienės knygos ,,Šnektos tarp Nemuno ir Šešupės“. Paaiškėjo, kad suvalkiečiai visai nešykštūs ir labai svetingi. Tai iš pavydo juos apkalba, ne kitaip.
Dešimtos klasės mokiniai buvo pasirengę pristatyti Lietuvių tautinius rūbus, liepė būti atidiems ir įsidėmėti, kuo vilkėjo visų Lietuvos regionų žmonės. Sakė – pravers. Ir pravertė, nes po to visi turėjo atlikti po tris užduotis: ,, išversti“ tarmišką tekstą, atrinkti duotus žodžius pagal tarmes ir aprengti tautiniais rūbais gautas figūrėles. Vieni užduotis įveikė patys, kitiems prireikė pagalbininkų. Pristatydami atliktus darbus, į tarmių žemėlapį suklijavo tarmybes ir kiekvienas savo regioną papuošė tautiniais rūbais aprengta figūrėle.
Buvo įdomu klausytis, kaip mokytoja Lijana supažindino su Lietuvių tautiniais muzikos instrumentais, o didžiausia staigmena tapo Skriaudžių kanklių ansamblio pasirodymas. Ansamblio vadovas atsivežė senųjų muzikos instrumentų ir kiekvieną pristatė ne tik įdomiu pasakojimu, bet ir pademonstravo, kaip skamba. Kad buvo be galo įdomu, patvirtino nuoširdūs plojimai.
Puikiai šiame renginyje derėjo devintos klasės mokinių vykdyto projekto ,,Tautos dvasios beieškant“ pristatymas. Jie parodė pačių sudarytą Šilavoto krašto lankytinų vietų žemėlapį, pasidalijo įspūdžiais iš Prienų krašto muziejaus organizuotos stovyklos ,,Davatkyne“.
Šią netradicinę dieną mokiniai palydėjo bendra daina, kviečiančia pakeliauti po visą Lietuvą ir prisiminti didįjį mūsų turtą – tarmes. Reikia tikėtis, kad visi suvokė, kad tarmės, profesoriaus A. Girdenio žodžiais tariant, „vertos didžiausios pagarbos, nes tai mūsų senolių kalba, tai neišsenkantis ir neišsemiamas bendrinės kalbos šaltinis“.
D. Dainienė,
lietuvių kalbos vyr. mokytoja
E. Striaušienė,
bibliotekininkė
