Apie krašto istoriją, pagarbą žmogui ir plagiatus
Kiekviena šiek tiek užmiršta ir vėl prikelta krašto asmenybė, išsiaiškintos dar negirdėtos įvykių peripetijos yra perlas, kuriuo reikia džiaugtis ir gėrėtis, o žmones, tuo užsiimančius, vertinti.
Labai nudžiugau, kad mums visiems gerai žinoma darbštuolė Ramutė Milušauskienė, aktyvi regioninio parko specialistė, nutarė organizuoti mokslinę konferenciją ir pagerbti prieš 150 metų gimusį žinomą mūsų krašto veterinarą, mokslininką, veterinarijos tarnybos Lietuvoje organizatorių, kovotoją už socialinius ir tautinius idealus, aktyvų pilietį ir dorą žmogų Elijošių Nonevičių. Žinau, ką reiškia naujų faktų atskleidimas, ieškojimai, atradimai, ką reiškia atradimo viltis. Stengiausi padėti Ramutei E. Nonevičiaus giminės šaknų ieškoti. Malonu buvo išgirsti R. Milušauskienės pranešimą. To, kas mane suglumino, visai nesieju su R. Milušauskiene. Malonu buvo išgirsti ir Veterinarijos akademijos vadovybės pasisakymus, jų pareikštą norą bendradarbiauti.
Bet dar iki konferencijos pradžios įtarimą sukėlė tai, kad necituojamas žmogus, daugiausia nuveikęs tyrinėjant E. Nonevičiaus kūrybinį palikimą, kad jam konferencijoje lyg ir neliko vietos. Tai kraštotyrininkas Pranas Juozapavičius (1917-1988), parašęs Kauno gatvių, Vėžionių, Nemajūnų istoriją ir kt. 1983 metais jis parašė fundamentalų, iki šiol vertės nepraradusį darbą „Profesorius Elijošius Nonys Nonevičius (1863-1931 m.). Bendrauju su P. Juozapavičiaus giminės, P. Juozapavičiaus kūrybinio palikimo tyrinėtoju Juozu Pugačiausku. Girdint, kaip du pranešėjai ištisai naudojo net nepakeistą P. Juozapavičiaus tekstą, pasidarė skaudu. Jie pasinaudojo P. Juozapavičiaus darbo elektronine versija „e‘pavelde“. Bet ir tai įpareigoja nurodyti autorių, darbą, elektroninę prieigą. Juokinga, kai teigiama, kad jie pasinaudojo kitais šaltiniais. Tiesiog jie pateikė P. Juozapavičiaus kūrybą kaip savą. Supratau, kad moralės krizė jau apėmė ir mokslo visuomenę. Juozapavičiaus rankraštis, esantis Kauno apskrities bibliotekos kaunistikos skaitykloje, vėl suspurdėjo, vėl atgimė, tapo dideliu, vėl į jį atkreips dėmesį. Tikėsimės, kad neatsiras naujų „benderiškų“ bandymų, naujų šio rankraščio „autorių“ ir kad tai bus pamoka mums visiems.
Vytautas Kuzmickas,
Birštono muziejaus istorikas, vyr. fondų saugotojas
