Menas, kalbantis apie žmones

Į Prienų kultūros ir laisvalaikio centre atidaromą Sigitos Paužaitės kryželiu siuvinėtų paveikslų parodos „Tolstantys siluetai“ atidarymą lapkričio 12 d. susirinko gausus būrys jaunosios menininkės artimųjų, jos pasveikinti atvykusių prieniečių, Savivaldybės ir Kultūros ir laisvalaikio centro atstovų.

„Ir vienintelis objektas, kurį stebėčiau, būtų Tavo tolstantis siluetas“ (K. Navakas)

Poeto K. Navako tekstas tapo daugumos kryželiu siuvinėtų Sigitos darbų  pamatu, o reikšminga frazė tapo ir parodos pavadinimu. Rodos, tolstančių siluetų darbuose ne tiek jau daug, tačiau ir kiti paveikslai, kurių didžiumą sudaro portretai, yra tarsi paliesti vėjo ar pridengti lengvo šydo. Ilgam prikaustantys žvilgsnį, įstabūs, paslaptingi, kartais žaismingi, neišbaigti, lyg pabėgusi mintis… Profesionaliai pateikta ekspozicija, išbarstyta plačioje erdvėje, taip pat sumaniai Sigitos apgalvota, kaip ir jos įgyvendintas pristatymas – jaunųjų „Žiburio“ gimnazijos gitaristų pasirodymas, lyrinė foninė muzika, kūrusi romantinę nuotaiką viso renginio metu, šešėlių šokis žvakių šviesoje. Nedažnas renginys (komplimentas parodos autorei) yra taip subtiliai apgalvotas ir išpildytas. Sumanymą padėjo įgyvendinti Kultūros ir laisvalaikio centro kolektyvas bei renginio vedėja, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Ligita Gediminienė.

Autorė teigia, kad darbuose „Tolstantys siluetai“ demonstruojamas šešėlių menas. Apie savo paveikslus ji pasakoja taip, kaip ir siuvinėja – neatskleisdama iki galo to, ką nori pasakyti: „Paveiksluose tarpusavyje susipina meilės istorija ir ilgesio tema, dominuoja juoda spalva, o iš paveikslų į žiūrovą žvelgia paslaptingi fotoportretai, grakščiomis kūno linijomis siūbuoja ir žiūrovą vilioja žmonių siluetai…“

Nesimokiusi Meno mokykloje pasuko meno keliu

Siuvinėjimo meno Sigita pradėjo mokytis dar mokykloje. Tačiau pomėgiu ir gyvenimo būdu jis tapo ne iškart. Pradžioje pradėtus darbelius pabaigdavo mama. Tik vieną kartą, kai padovanotu paveikslu labai apsidžiaugė draugė, o ir jai pačiai jis patiko, nutarė, jog paliks mamą ramybėje ir pati siuvinės. Nuo tada siuvinėjimas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Labiausiai pamėgo siuvinėti portretus juodai baltame fone. Tačiau, kaip teigia Sigita, juos išsiuvinėti reikia net penkiolikos spalvų. Išsiuvinėti vidutinio dydžio portretą prireikia apie pusantro – dviejų mėnesių, siuvinėjant su pertraukomis, vakarais. Sako pradedanti pusę dvyliktos ir baigianti apie antrą nakties. Dienomis nesigauna, tarsi kas stabdytų, trukdytų.

Sigitos polinkis menui, matyt, buvo užkoduotas pasąmonėje, o išsiveržė tik baigus mokyklą. Baigusi „Žiburio“ gimnaziją mergina pasirinko kultūros vadybos studijas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete. Dabar ten pat tęsia Meno vadybos magistro studijas.

Savita menininkės gyvenimo ir kūrybos filosofija

Žvelgiant iš šalies, Sigita atrodo brandi asmenybė: tiek savitu, originaliu prisistatymu, tiek savo darbais. Jų tiek, lyg būtų siuvinėjusi pusę savo gyvenimo. Iš viso dvidešimt trys didesni ir mažesni paveikslai, iš kurių tik patys mažiausieji pradėti prieš penkerius metus, visi kiti – per pastaruosius keletą metų.

„Dieną, kai į rankas nepaimu audinio ar adatos, tarytum kažko trūksta, – atvirauja Sigita. – Man labai patinka pirštų galais jausti audinio faktūrą, girdėti medžiagos čežėjimą. Kai dienai trūksta spalvų, mėgstu audinyje dygsniuoti ryškiais ir spalvingais siūlais. Kai diena kupina blaškančių smulkmenų arba šiek tiek liūdna, gera panirti į ramių ir tamsių spalvų pasaulį. Aš žinau, kad dažnai fantazuoju, bet man vis viena, nes tiesa kartais būna beviltiška ir blanki, ir tik svajos pojūtis, jos atšvaitas ir kūryba yra tikrasis mano gyvenimas…“

Sigitos kūrybos, talento ar Dievo duotos dovanos suvokimo, gyvenimo prasmės filosofija taip pat labai savita. Palygindama kūrybą su laužu, kurį sukurti reikia turėti ugnies, medžiagos ir žinių, kaip tai padaryti, Sigita teigia, jog kūrybai, be viso to, reikia dar ir vidinės ugnies. Reikia ja degti ir degti. „Norint ko nors pasiekti, talentas – tik pirmas žingsnis. Įgimtas talentas panašus į atleto jėgą. Galima gimti turint didesnių ar mažesnių sugebėjimų, bet niekas netampa sportininku vien todėl, kad gimė aukštas, stiprus ar greitas. Sportininku ar menininku žmogų padaro darbas, pašaukimas ir įgūdžiai. Įkvėpimas ateina tada, kai įsiremi alkūnėmis į stalą, užpakaliu į kėdę, sėdi ir prakaituoji. Pasirenki temą, idėją ir suki smegenis tol, kol ima skaudėti. Todėl protas, su kuriuo gimstame, tik ginkluotė. Norėdami su juo ką nors nuveikti, turime savo smegenis paversti galingu ginklu“, – kalbėjo jaunoji menininkė.

Nors sakoma, kad siuvinėjant reikia apsišarvuoti kantrybe, kad tai – gladiatorių darbas, Sigitai siuvinėjimas yra savotiška liga. „Žinoma, nieko nėra lengviau: jei suklysi ir nors vieną kryželį ne ten padėsi, niekur toliau nepajudėsi. Todėl kartais darbas užtrunka, nes suklydus reikia ieškoti klaidos ir ją pataisyti. Tenka grumtis su kiekvienu dygsniu, su kiekvienu kryželiu, tarsi jie būtų paskutiniai, kuriuos siuvinėsiu. Skaičiuoju langelius ir vėl perskaičiuoju, tarsi nuo jų priklausytų mano gyvybė. Tada viską perskaičiuoju dar kartą“.

Linkėjo, kad tai būtų ne paskutinė paroda

Parodos pavadinimas „Tolstantys siluetai“ atskleidžia, jog dabar Sigitos menas, kaip ji tvirtina, nori kalbėti apie žmones. Žmones, kuriuos kadaise pažinojusi, žmones, kurių nepažįstanti, bet matanti kasdien. Žmones, kurie jai buvo, yra ir bus brangūs.

Jaunosios autorės pasveikinti atvyko Prienų rajono savivaldybės Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis. Jis padėkojo Sigitai, kad papuošė pagrindinę miesto kultūros erdvę ir palinkėjo sėkmės bei troškimo eiti toliau ir tobulėti.

Kultūros ir laisvalaikio centro direktorius Džordanas Jogimantas Aksenavičius pasidžiaugė, kad jauni žmonės, pakėlę sparnus ir išskridę iš Prienų siekti mokslo, sugrįžta atgal ir ne tuščiomis, o su darbais, kuriuos vertinant matoma, kiek tai įdėta darbo bei triūso. Sveikindamas autorę su pirmąja vieša paroda išreiškė viltį, kad jų po Kultūros centro stogu bus ir daugiau.

Auklėtinės sėkme džiaugėsi ir pirmoji mokytoja, mokiusi Nemuno pradinėje mokykloje, ir auklėtoja iš Prienų „Žiburio“ gimnazijos O. Simonaitienė. Ji prieš penkerius metus išlydėtą savo auklėtinę prisiminė kaip labai stropią, kruopščią, gabią mokinę, kurios kruopštumas atsispindi ir jos darbuose. Auklėtoja linkėjo neapleisti meno, kad tai būtų ne pirmoji paroda, kad jomis džiaugtis galima būtų ir Kauno bei Vilniaus salėse.

Apipilta gėlėmis jaunoji menininkė padėkojo Kultūros ir laisvalaikio centro darbuotojams bei visiems, kurie prisidėjo prie parodos idėjos pavertimo realybe, o vėliau, tebesiliejant lyrinei melodijai, bendravo, dalinosi savo jausmais ir džiaugsmu su gerbėjais bei artimaisiais.

S. Paužaitės kryželiu siuvinėtų darbų paroda – kartu ir baigiamojo darbo projektas, kuriuo bus paremtas magistro darbas. Paroda Prienų kultūros ir laisvalaikio centre veiks iki gruodžio 1 d. darbo dienomis nuo 11 iki 18 val.

Roma Sinkevičiūtė