Pagerbtas kalbininko Jono Kazlausko atminimas
Rugpjūčio 1 d. pavakarę į Matiešionyse įsikūrusią kalbininko, profesoriaus Jono Kazlausko tėviškę, kaip ir kiekvienais metais, susirinko daug žmonių, kurie kalbininką pažinojo, kartu mokėsi, gyveno ir dirbo, taip pat ir tų, kurie žino tik jo darbus, žino, kaip jis mylėjo savo gimtąją žemę ir kalbą. Į J. Kazlausko tėviškę visada atvyksta tie, kuriems brangus šis žmogus ir jo šviesus atminimas.
Renginio vedėjai – Birštono muziejaus direktorė Roma Zajančkauskienė ir pavaduotojas Vytautas Šeškevičius – pasidžiaugė susirinkusiais paminėti 82-ąjį garsiojo kalbininko gimtadienį, pasidalinti mintimis ir prisiminimais, padainuoti ir pabūti po aukštu Matiešionių kaimo dangumi, pastovėti ant to kalnelio, nuo kurio atsiveria gražus kraštovaizdis, užuosti svaigų pušų kvapą ir pajusti tą meilę, kokią jautė J. Kazlauskas gimtajam kraštui ir jo žmonėms.
Atminimų popietę pradėjo „Žiburio“ gimnazijos mokinių choras, vadovaujamas Romos Ruočkienės, daina „Lietuva brangi“. Netrukus susirinkusieji buvo paprašyti tylos minute pagerbti buvusios J. Kazlausko bendraklasės Aldonos Armonienės, šiandien atgulusios amžino poilsio Prienų kapinėse, atminimą.
Tradicinę muzikinę kompoziciją padovanojo šiame kaime gyvenantys muzikantai – dėstytojai Irina Putimienė ir Vladimiras Majorovas.
Birštono savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Aleksandravičius sakė, jog sunku kalbėti valdiškai, kai čia skamba Maironio eilės ir muzika. Jis pasidžiaugė, kad šią dieną į J. Kazlausko tėviškę susirenka ne tik vyresnio amžiaus žmonės, profesoriaus amžininkai, bet ir jaunimas, kurie turėtų išmokti, kaip reikia mylėti ir gerbti praeitį, mylėti, gerbti ir didžiuotis savo šalimi, gimtine ir savo kalba.
Vedantys renginį muziejininkai pasakodami ėjo per J. Kazlausko gyvenimą, primindami svarbesnius kalbininko gyvenimo įvykius ir datas. Buvo paminėta Prienų krašto muziejaus įkūrėja Antanina Aleknevičienė, pirmoji1984 m. surengusi Kalbos dieną. Tuomet buvo pakviesti draugai, bendradarbiai ir kolegos, kurie diskutavo, kaip išsaugoti saugumo tarnybų nužudyto kalbininko, profesoriaus J. Kazlausko atminimą.1989 m. Matiešionių sodyboje buvo pastatyta Ipolito Užkurnio J. Kazlausko skulptūra, o1992 m. buvusios Birštono girininkės Teresės Žurauskaitės iniciatyva buvo sudarytas kalbininko tėviškės atstatymo komitetas, organizuotas kelio tiesimas, ąžuoliukų sodinimas.1995 m. buvo statomas ūkinis pastatas, o kitais metais išdygo ir gyvenamas namas, į kurį persikėlė ir J. Kazlausko brolio Kajetono šeima.1996 m. sodyboje tautodailininkai surengė plenerą ir pastatė 8 stogastulpius, simbolizuojančius J. Kazlausko svarbiausius gyvenimo įvykius.2009 m. Lietuvos tūkstantmečio proga prie Kazlauskų sodybos buvo pasodinta 1000 ąžuoliukų, o2011 m. išleista knyga „Baltistikos ąžuolas“.
Buvusi J. Kazlausko ir Just. Marcinkevičiaus klasės draugė Gražina Starkauskaitė-Kavaliauskienė trumpai prisiminė jaunystės dienas, lydimas tremties, suėmimų, kovų ir netekčių šešėlių. Tačiau jaunystė – tai optimizmo metas, tai laikas, kai norisi viską išbandyti, viskuo džiaugtis ir nugalėti. O jie jauni buvo tokie draugiški, vieningi, atjaučiantys ir padedantys vieni kitiems. „Buvo sunkūs ir baisūs laikai, bet mes buvom jauni ir linksmi. Mokėjom džiaugtis labai paprastais dalykais, linksmintis ir dainuoti. Mes visi buvome sesės ir broliai. Dabar jaunimas sako, kad gyventi sunku, bet tokio sunkumo, kokį patyrėme mes, jie nežino“, – kalbėjo G. Kavaliauskienė. Buvusi klasės draugė priminė, kaip jie stengėsi reabilituoti sovietiniais metais J. Kazlauską ir Just. Marcinkevičių, kurie buvo šmeižiami. Ne visi spaudos leidiniai norėjo išleisti straipsnį, kuriame buvo išdėstoma kita tiesa. Tik vėliau ji buvo pripažinta, bet iki to laiko nemažai vandens nutekėjo. Baigdama savo pasisakymą G. Kavaliauskienė priminė, kad jeigu mes šioje vietoje dar rinksimės, Lietuva dar gyvuos, taip pat gyvuos ir mūsų kalba.
Keletą žodžių apie J. Kazlauską pasakė jo sesuo Asta Simaitienė, pabrėždama, kad brolis buvo labai geras, sąžiningas, draugiškas ir labai mylėjo Lietuvą, tačiau jos laisvės ir nepriklausomybės nesulaukė.
Baigiantis renginiui vedėjai skaitė Bernardo Brazdžionio ir Justino Marcinkevičiaus eiles, o žiburiečiai ir Birštono kultūros centro folkloro ansamblis „Raskila“ linksmino skambiomis liaudies dainomis.
Sodybos šeimininkas Virginijus Kazlauskas padėkojo visiems apsilankiusiems ir pakvietė sulaukti saulėlydžio bei pamatyti, kaip pažymimas J. Kazlausko gimimo laikas saulės laikrodyje.
Kalbėjo ir buvusio Seimo nario Juozo Palionio sūnus Andrius, kuris prisipažino, kad šiame renginyje dalyvauja pirmą kartą, tačiau yra sužavėtas. Edita Palionytė visus pakvietė dalyvauti rugpjūčio 11 dieną renginyje Siponyse, atstatomame dvare, kur bus pristatoma paskutinė J. Palionio knyga.
R. Zajančkauskienė informavo, kad į J. Kazlausko tėviškę Matiešionyse paminėti 85-ąsias gimimo metines rinksimės tik2015 m., o kitais metais paminėjimas ir knygos „Baltistikos ąžuolo“ skaitymai vyks Birštono muziejuje.
Po oficialiosios dalies žmonės nesiskirstė, o svetingų šeimininkų pakviesti vaišinosi tradicinėmis bulvinėmis bandomis, dainavo ir bendravo, prisimindami garsųjį savo kraštietį.
Stasė Asipavičienė
