Visas gyvenimas – sportas
Ir mažas vaikas žino, kad sportas – sveikata. Sportuoti ragina kiekviena gydymo, ugdymo bei sveikos gyvensenos įstaiga. Judėjimas yra būtinybė kiekvienam žmogui, nesvarbu, kokio jis amžiaus ar profesijos. „Norint palaikyti formą, reikia sportuoti bent tris kartus per savaitę po valandą ar pusantros,“ – rekomenduoja R. Matažinskas, daugkartinis sunkiosios atletikos čempionas, veteranų pasaulio čempionas.
Visą gyvenimą sportavusiam ir tebesportuojančiam pasaulio čempionui netgi tai atrodo per mažai. Kada pradėjo sportuoti, R. Matažinskas tiksliai pasakyti negali, mano, kad 10-12 metų amžiaus. Tai tinkamas amžius, kad sportavimas taptų įpročiu. Vienas pirmųjų jo sporto inventorių buvo dviratis. Romas, turėdamas geležinę valią, atkakliai dirbdamas bei turėdamas konkretų tikslą, nesunkiai dviračių sporte iškovojo pirmąją vietą.
Aiškiai suvoktas tikslas
Pasirinkęs sunkiąją atletiką, R. Matažinskas turėjo konkretų tikslą – ne kurti įvaizdį, o siekti rezultato. Jis pasirinko konkrečią sunkiosios atletikos kryptį – dvikovę (štangos stūmimas ir rovimas). Ši kryptis reikalauja technikos išmanymo ir nealina organizmo. R. Matažinskas laikosi sportinės taisyklės – iš savo kūno paimti tiek, kiek jis duoda, o ne tiek, kiek paima galingesnis varžovas. Ir savo sportinėje karjeroje, ir tapęs treneriu niekada nereikalavo daugiau, negu kūnas pajėgia. Pradeda nuo nedidelių svorių, sportuoja nuolat ir niekad neskuba. Tik pastebėjęs, kad kūno raumenys jau pajėgūs įveikti didesnį svorį, jį šiek tiek padidina. Neskubėdamas ir ramiai sportuodamas Romas didelių aukštumų jaunystėje nepasiekė. Iškovojus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, 1995 m. startavo kaip veteranas. 1996 m. jau dalyvavo Europos čempionate Čekijoje.
Dauguma sportininkų būdami jauni parodo tikrai puikius sportinius rezultatus, tačiau būdami brandesnio amžiaus tampa sportiškai neaktyvūs ir praranda savo pasiekimus. Romas niekur neskubėjo, ramiai sportavo ir laurus pradėjo žerti tada, kuomet kiti savo pasiekimus jau buvo beužmirštą.
Sunkioji atletika – daug jėgų reikalaujantis sportas, todėl vyrai sunkiaatlečiai veteranais laikomi jau nuo 35 m., o moterys – nuo 30 m. amžiaus. Panašu, kad R. Matažinskui galėtų pavydėti nemažai dar nepasiekusių šio amžiaus sportininkų.
Stulbinami pasiekimai
1999 m. Europos veteranų sunkiosios atletikos čempionatas Vengrijoje buvo sėkmingas – R. Matažinskas iškovojo pirmąjį medalį. Romo (ir Lietuvos sunkiaatlečių) įskaitoje atsirado bronzos medalis.
2002 m. apie Lietuvos sunkiosios atletikos čempionus sužinojo ir Australija. Melburne vykusiose pasaulio veteranų žaidynėse, kuriose dalyvavo beveik 25 tūkst. sportininkų iš viso pasaulio, sunkiosios atletikos šakoje, 55-59 m. amžiaus ir 77 kg grupėje Romas išrovė 85 kg ir išstūmė 112,5 kg. Birštoną pasiekė jo iškovotas sidabras. Lietuvoje už šią pergalę R. Matažinskui padėkojo LR Prezidentas Valdas Adamkus.
2004 m. Austrijos žiniasklaida informavo pasaulį, kad aukso medaliai iškeliauja ne kur kitur, o į Birštoną. R. Matažinskas Pasaulio veteranų sunkiosios atletikos čempionate 60-64 m. amžiaus ir 77 kg grupėje, išrovęs 77,5 kg ir išstūmęs 110 kg, tapo pasaulio čempionu ir į Lietuvą parvežė auksą.
2005 m. Kanados laikraščiuose mirgėjo Lietuvos vėliavėlė ir kiekvieno lietuvių širdžiai mielas ženklelis „LTU“. Romas nepraleido progos pristatyti Lietuvą pasauliniame veteranų sunkiosios atletikos čempionate. Išrovęs 72 kg ir išstūmęs 95 kg., 60-64 m. amžiaus ir 69 kg kategorijoje jis nesunkiai aplenkė kitus pasaulio sunkiosios atletikos veteranus ir tapo Pasaulio čempionu. Jo krūtinė pasipuošė aukso medaliu. Šiose varžybose jau antrą kartą sportininką tikrino dopingo kontrolė, tačiau abu kartus patikrinimas praėjo sėkmingai.
2008 m. Graikijoje R. Matažinskui irgi sekėsi. Pasaulio čempionate 60-64 m. amžiaus grupėje, išrovęs 72 kg ir išstūmęs 98 kg, jis pelnė sidabro medalį.
2009 m. buvo šiek tiek skausmingi. Rusijoje, Toljatyje, vykusiame Veteranų Europos sunkiosios atletikos čempionate Romą ištiko dvi nesėkmės. Dar prieš varžybas dingo jo piniginė su visais dokumentais ir pinigais. Tai labai paveikė sportininką. Būti svečioje šalyje be dokumentų ir be pinigų yra nemalonus jausmas. Įtampa ir nerimas padarė savo. Romas padarė per mažą apšilimą ir dvikovėje raudamas patyrė traumą – jam išniro ranka. Keldamas štangą jis per anksti atsitūpė, štanga tiesiog išlupo ranką į viršų, dvi sausgyslės nutrūko, trečioji laikėsi tik per plauką. Nors piniginę vėliau pavyko surasti, o joje trūko tik pinigų, trauma paliko žymę.
2010 m. R. Matažinskas, atrodo, padarė neįmanoma. Prieš metus patyręs traumą, Pasaulio veteranų sunkiosios atletikos čempionate Lenkijoje Romas išrovė 62 kg ir išstūmė 89 kg ir bendroje įskaitoje 65-69 m. amžiaus grupėje tapo pasaulio čempionu.
2012 m. Pasaulio veteranų sunkiosios atletikos čempionate Romas nepraleido progos pradžiuginti savo gerbėjus. Iš Ukrainos jis parsivežė sidabrą. Nors Romas visada iš Lietuvos važiuoja ne vienas, tačiau aukštų vietų kitiems lietuvaičiams neužleidžia. Šiame čempionate jis išrovė 61 kg ir išstūmė 80 kg.
Šie metai irgi buvo sėkmingi. Gegužės mėnesį Turkijoje, Kusadasyje vykusiame veteranų sunkiaatlečių Europos čempionate 65-69 m. amžiaus grupėje jam pavyko pasiekti antrąją vietą, gauti sidabrą ir tapti Europos veteranų vicečempionu. Rugpjūčio 2-11 d. Italijoje, Turine, vyko Pasaulio veteranų žaidynės „Turinas 2013“. Tuo pačiu metu vyko ir pasaulio veteranų sunkiosios atletikos čempionatas. Šiame čempionate savo amžiaus grupėje bei kategorijoje aplenkė priešininkus iš kitų šalių, užtikrintai laimėjo antrąją vietą ir į namus parsivežė sidabro medalį. Žaidynėse dalyvavo per 30 000 dalyvių, iš kurių – per 500 sunkiaatlečių, tačiau jo pavardė ir ženklelis „LTU“ ir vėl atsirado tarp geriausiųjų. Jį aplenkė tik Endre Holczer iš Izraelio.
Kasmet gruodžio mėnesį vykstančios Lietuvos sunkiaatlečių varžybos yra ne vien apdovanojimo ar garbės siekimas, tai galimybė pelnyti kelialapį į Europos ir Pasaulio čempionatus. Tačiau R. Matažinskas dėl varžybų nesijaudina. Juokiasi, kad jam net nereikia dalyvauti. Ir taip aišku, kad sveikas gyvenimo būdas ir sportavimas nepaliko jam galimų konkurentų. Bet Romas į Lietuvoje vykstančias varžybas vyksta kasmet.
R. Matažinskui iki šiol priklauso Pasaulio bei Europos veteranų rekordai stūmimo veiksme. 2004-05-25 Lenkijoje jis išstūmė 120,5 kg. Šio rekordo dar niekam nepavyko sumušti.
Treneris ir patarėjas
R. Matažinskas – ne tik sportininkas, čempionas, rekordininkas. Jis ir treneris. Rezultatai kalba už save: vienas čempionas paruošė dar kelis čempionus. Tas faktas įrodo, kad Romo darbas ir pasiekimai nenuėjo perniek.
Vienas didžiausių jo pasiekimų – merginų trijulės rezultatai. Kelis metus treniruojamos merginos jau dalyvavo Lietuvos varžybose ir grįždavo iš jų su medaliais. 2004 m., kuomet pats pelnė pasaulinį auksą, R. Matažinsko treniruojamos merginos susižėrė Lietuvos medalius, tarp jų – ir auksą. Dovilė Janulynaitė trenerį pradžiugino trečiąja vieta, Marija Buikienė – antrąja. Kristina Belenavičienė Panevėžyje vykusiame Lietuvos sunkiosios atletikos dvikovės čempionate su štanga išrovė 42 kg, išstūmė 52,5 kg ir 20 kg aplenkusi artimiausią varžovę į namus parsivežė auksą.
Dovilė išvyko į didmiestį, o Marija ir Kristina liko Prienų krašte. Marija „Ąžuolo“ progimnazijoje vaikus lavina gimnastikos būrelyje, o Kristina „Revuonos“ pagrindinėje mokykloje dirba su neįgaliais vaikais. Nors sportinę karjerą jos baigė, bet vis dar nepraleidžia progos susitikti senajame „Ąžuolo“ sporto klube Birštone. Neretai susitinka ir su treneriu.
Lietuvos studentų sunkiaatlečių laurus pelnė ir R. Matažinsko treniruoti Kūno kultūros akademijos studentai. Keturi iš jų ne kartą pelnė medalius ir sėkmingai baigė mokslus.
Sunkiaatlečio namuose yra pora padėkų ir už pasaulio čempionų: Žydrūno Savicko ir V. Blekaičio, paruošimą dvejetų varžyboms 2007 m. bei už galiūnų paruošimą Pasaulio čempionato ketvertų varžyboms2008 m.
Šiuo metu sporto klubui vadovauja kitas čempionas – galiūnas Vidas Blekaitis, tačiau R. Matažinskas čia dažnas svečias: ir patarėjas, ir treneris. Ne vienas senbuvis vis dar nori jo patarimų. Romas – griežtas treneris. Jo nuomone, jei nori būti sveikas – sportuok. Ir sportuok teisingai, sveikai. Neužtenka tiesiog kilnoti svorį, reikia kilnoti taisyklingai ir, svarbiausia, saikingai. Ne svoris, o treniruočių skaičius lemia kūno būklę ir sveikatą. Romas, nors jau garbaus amžiaus, yra žvalus ir energingas. Galima pavydėti tokios energijos ir sveikatos.
Pasiekimais džiaugiamasi, padėti neskubama
R. Matažinsko darbą ne kartą įvertino Kūno kultūros ir sporto departamentas. Svarbi yra padėka už šių metų pasirodymą Turine. Pagarbioje vietoje guli ir a. a. Prezidento Algirdo Brazausko dovanotas vardinis laikrodis. Prie suvenyrų puikuojasi ir Ministro pirmininko Artūro Paulausko rašiklis. Tarp visų padėkų, popierių ir vienas išskirtinis – su trimis parašais. Po asmeninės pažinties juos Romui paliko TSRS kosmonautai: Valerijus Fiodorovičius Bykovskis, Pavelas Popovičius bei Aleksejus Leonovas. Čia pat ir iškilmingas raštas su bronzos medaliu. Tai Tarybų Lietuvos laikais kartu su kolegomis sukonstruotos miško sėjamosios įvertinimas TSRS sąjunginėje parodoje. Vieno iš miškininkų suprojektuota sėjamoji buvo pirmasis agregatas, leidęs medžius sodinti ne po vieną, bet iš karto penkiomis vagomis ir dideliu greičiu. Namuose pilna apdovanojimų, tačiau lietuviškų – tik keli. Lietuvoje vertinamos kitos sporto šakos, sunkioji atletika vis pamirštama.
O ji brangiai kainuoja. Kiekvienos varžybos užsienyje – tai kelionė, apsigyvenimas, maitinimasis, starto, varžybų dalyvio mokesčiai. Kokiomis lėšomis garsinamas Lietuvos vardas pasaulyje? Dažniausiai savomis. R. Matažinskas prisimena, kad Birštono savivaldybės tarybos narys Stasys Martinaitis, prijaučiantis sveikatą stiprinančiam sportui, įtikino Tarybą skirti lėšų kelionei į Europos čempionatą Turkijoje. Suma buvo ne visa, tačiau čempionatas R. Matažinskui kainavo pigiau. Likusią sumą ir mokesčius už visus kitus čempionatus teko mokėti iš UAB „Birštono šiluma“ katilų operatoriaus atlyginimo ir sukauptų lėšų. Romui apmaudu, kad valdžioje esantys žmonės remia „pramogines“ sporto šakas. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Birštone yra abejojama sporto šakomis, kurios iš tikrųjų atskleidžia žmogaus fizines jėgas, reikalauja sunkaus darbo ir gerina sveikatą. Paradoksalu, bet dauguma neremiamų sporto šakų sportininkų dažniau garsina Lietuvą ir į ją pargabena čempionų medalius. Tuo tarpu samdomi užsieniečiai gauna daugiaženklius atlygius, kurie vėliau iškeliauja iš Lietuvos į kitas šalis.
Lietuvoje likę pinigai leistų ne tik samdyti daugiau trenerių, bet ir suteiktų daugiau galimybių jaunimą sportiškai ugdyti. Kuo mažiau jaunimas pratinamas sportuoti, tuo daugiau jų užaugę galės dirbti tik sėdimus darbus, bus nepajėgūs dirbti pramonėje. Pasak Romo, skaudu, kad šiuolaikiniai jaunuoliai užuot sportavę sėdi prie kompiuterių. Jo teigimu, 50 proc. tokio jaunimo, sulaukę 40 m., greičiausiai bus ligoti, neįgalūs ir vis daugiau laiko praleis kartu su senyvais žmonėmis poliklinikų koridoriuose, laukdami savo eilės.
R. Matažinskas – pasaulyje žinomas žmogus. Jis jau priimtas į pasaulinį, elitinį veteranų klubą. Kiekvienais metais užsienyje organizuojami pobūviai vis dar jo nesulaukia. Romas juokiasi, kad pinigų smokingui dar nesutaupė.
Kaip būtų galima apibūdinti R. Matažinską? Tam pritrūktų žodžių. Jo pasiekimai kalba už save. Neįtikėtina, bet čia pat, pašonėje, gyvena žmogus, kurio pasiekto pasaulio rekordo niekam nepavyksta įveikti jau beveik dešimtmetį. Romas Matažinskas – pasaulio čempionas. Ne buvęs, o esamas!
Mantvydas Prekevičius
