Skubėkime mylėti žmones
Prieš 12 metų skausmas subūrė į pirmą Vėlinių vakarą Veiveriuose. Tokių vakarų buvo labai įvairių: didesnėse ar mažesnėse salėse, jaukiose mažytėse patalpose ar šaltame A. Lukšos muziejuje. Visuomet susirinkę bandėme pasakyti tai, ko rodos žodžiai negali nusakyti, ką tik poetai galėtų nupasakoti.
Šiais metais prie žodžių prijungėme spalvas. Kalbėjome eilėmis, piešiniais, artumu.
Bibliotekoje vykusioje popietėje svečiavosi žavios merginos a.a. Eglės Marcinonytės mama Aldona ji pasakojo istoriją apie savo dukrą, jos darbus, viltis, ligą ir kūrybą. Mama, surinkusi paveikslus ir mintis, gerų žmonių paskatinta ir padedama išleido knygelę “Jei pamatyčiau žalią paukštį“. Čia kiekvienas radome eilių sau ir stebėjomės Eglutės nuojauta. Apie Eglutę daugelis žinojome iš LNK laidos, matėme jos paveikslus. Toks jaunas žmogaus gyveno pilnavertį gyvenimą ir tarsi jautė, kad reikia skubėti.: „Spėjau suprasti kas esu, bet tiek daug manyje netelpa, aš galėčiau gyventi penkių žmonių gyvenimą ir visuose būti geriausia, dabar turiu daug, kartu ir nieko.“
Šiais metais ir vėl buvome kartu, nes netektyje taip lengviau.
„Kiekviena gyvenimo istorija- verta knygos…Geramintis- verta milijono… Geras žodis- vertas kito žmogaus…“(Eglė Marcinonytė)
