1500 akistatų su skaitytojais
Prienų ir Birštono krašte jau įsibėgėjo ruduo. Nors lapkričio mėnuo jau netoli, panašu, kad dauguma medžių savo lapus numes ant žemės dar prieš lapkričio 1-ąją d. – susikaupimo, susimąstymo ir atminties dieną. Krentantys lapai daug kam primena metus, lygiai taip pat skubiai bėgančius. Rodos, ką tik spėjo išsprogti pumpurai, sužaliuoti maži lapeliai, o dabar jie jau pageltę krenta. Panašiai ir žmogus skaičiuoja savo gyvenimą. Pražydęs, suvešėjęs, užaugina savo vaisius ir pradeda laukti, skaičiuoti savo krentančius lapus. Lapai krenta vis greityn, metai neatsilieka. Kiekvieną rudenį, krentant lapams, sustojame, susimąstome.
Kiekvieną rudenį šiuos lapus skaičiuoja ir mūsų laikraštis. Tie nuo medžių krentantys lapai pasidaro panašūs į „Naujojo Gėlupio“ lapus. Kiekvieną savaitę į juos nugula bent kelios gyvenimo istorijos, naujienos, įvykiai, pakeitę skaitytojų arba laikraštyje paminėtųjų likimą. Kiekvienais metais išleista per 100 laikraščio numerių, pasiekusių skaitytojų namus, per 100 mūsų – laikraščio redakcijos – akistatų su mūsų skaitytojais. Kiekvienais metais daugiau mūsų kūrybinio darbo, skirto skaitytojams ir daugiau negu 100 skaitytojų vertinimų – kritikos ir pagyrimų. Ir taip jau 14 metų. Ne už kalnų ir penkiolikti – 1999 m. balandžio 1 d. Nemuno kilpų krašto gyventojai pirmą kartą atsivertė „Naująjį Gėlupį“. Šie nepilni 15 metų tai – 1500 laikraščio numerių, pasiekusių Jus, mielieji skaitytojai.
Šiuose 1500 laikraščių nugulė visa ir Prienų, ir Birštono krašto istorija. „Naujasis Gėlupis“ jau beveik 15 metų yra metraštininkas, skaičiuojantis ir pakilimus, ir nukritimus. O kiek dar jo puslapiuose nugulė kraštiečių papasakotų istorijų apie abiejų Nemuno krantų praeitį? Suskaičiuoti turbūt neįmanoma. Kiekviena savaitė – tai dar du laikraščio numeriai, dar indėlis į istoriją, nesustojantis informacijos ir žinių srautas.
Šis žinių srautas pasklido skaitytojams dar 1989 m. Tuo metu, dar neatkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybės, laikraštis „Gėlupis“ drąsiai pradėjo žygiuoti kartu su „Sąjūdžiu“. Sąjūdžio judėjimas paskatino siekti ne tik tautos laisvės, bet ir žodžio, spaudos laisvės – rašyti tiesą, tai, ką sako, ką galvoja žmonės. Melo laikai baigėsi, laikraščiai pradėjo spausdinti tai, kas vyksta iš tikrųjų, o ne tai, ką diktavo valdžia. Šią laisvų žinių vėliavą ir nešė pirmasis laikraščio redaktorius Antanas Matulaitis. Lietuvai išsivadavus iš okupacijos ir kylant iš ekonominės prarajos, keitėsi ir investicijos į žiniasklaidą. 1999 m. į „Gėlupį“ nusprendė investuoti naujasis jo savininkas. Taip laikraštis prisijungė prie regioninių laikraščių grupės ir nuo balandžio 1 d. atgimė pavadinimu „Naujasis Gėlupis“. Laikraščio vairą į rankas perėmė ir nauja redaktorė – Stasė Markūnienė. Jos dėka laikraštis suklestėjo ir turiniu, ir išvaizda, tapo operatyvesnis. S. Markūnienę, kaip griežtą, principingą ir kūrybingą redaktorę, redakcijos senbuviai atsimena iki šiol. Iki šiol ji prisimenama, kaip žmogus, vertinęs puikią kokybę. 2007 m. ją pakeitė Prienų „Ąžuolo“ pagrindinės mokyklos, o dabar progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vilija Juodsnukienė. Redakcijos patalpos pasikeitė, išgražėjo. Vos metams prabėgus, redakcijoje vėl įsisuko naujovės. Laikraštis pakeitė formatą ir pasidarė toks, kokį, Jūs mieli skaitytojai, dabar gaunate kiekvieną savaitę. Pasikeitė ir redaktorė. Laikraščiui vadovauti ėmėsi kita švietimo atstovė – Prienų rajono savivaldybės administracijos švietimo skyriaus vyr. specialistė Loreta Jakinevičienė. Jai gelbėjo išleidžiamoji redaktorė Dovilė Lėckaitė. „Naujasis Gėlupis“ vėl šoktelėjo į priekį. Loretos, kaip visuomenės veikėjos, dėka laikraštis išpopuliarėjo. Laikraštis pasinėrė į projektų, konkursų sūkurį. Organizuotos įvairios šventės tapo tradicinės ir sulaukiančios gausaus būrio dalyvių bei žiūrovų. Tik laikraščiui įgijus visuomeninį pagreitį, 2011 m. L. Jakinevičienė Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu pradėjo eiti Mero pavaduotojos pareigas. Visuomeniniu keliu pasuko ir D. Lėckaitė. Laikraštis vėl liko be redaktorės. Loretos vietą pakeitė verslininkė Ingrida Skrupskienė. Tačiau, po kelių mėnesių, redaktorės vieta liko tuščia.
Sunku būtų išvardinti žmones, kurie dirbo redakcijoje. Jų buvo daug. Daug buvo padedančių, prijaučiančių. Ne kartą redakcijai gelbėjo ir darbuotojų šeimos nariai. Kolektyvas vis keičiasi. Tik vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti senbuvius – Stasę Asipavičienę, Romą Sinkevičiūtę, jau retai, bet vis dar Prienų padangę bežvalgančią Onutę Valkauskienę – jos visos mūsų korespondentės. Keitėsi laikai, keitėsi valdžios, bet jos ir toliau džiugina skaitytojus savo straipsniais, rašikliu perteikiamomis skaitytojų gyvenimo istorijomis. Paskutiniai metai susiję ne tik su permainomis politikoje ir ekonomikoje. Vos per porą metų net dvi „Naujojo Gėlupio“ darbuotojos susilaukė gyvenimo džiaugsmo ir spindesio – mažųjų kūdikėlių. Viena paskui kitą Lietuvos demografinę situaciją pagerino, ilgametė darbuotoja Kristina Sabaliauskienė bei Ramunė Brūzgienė. Kristina – tarsi laikraščio švyturys. Ji laikraštyje dirbo dar su pirmuoju redaktoriumi A. Matulaičiu. Žmonės, įėję redakciją,visų pirma, sutikdavo ją. Su Kristina neretas ir paplepėdavo, ir laikraštį nusipirkdavo, ir skelbimą suraitydavo kiti ir nuolaidą išderėdavo. Kristinos mažoji jau greitai galės mamą išleisti į darbą ir ši netrukus vėl galės sutikti visus norinčius paskelbti kokią žinią ar informaciją.
Šiuo metu kolektyve – dar trys nauji darbuotojai. Viena iš jų – administratorė Diana Golmanienė, kuri dabar pasitinka visus užeinančius ir padeda suraityti skelbimą, padėką arba užuojautą. Dar viena Diana – Diana Krilavičienė – vadybininkė. Ji – tiltas į korespondentes. Su ja susisiekus galima pasitarti, kokį, kada ir kaip parašyti straipsnį. Diana ir vienas iš paskutinių žmonių, peržiūrinčių laikraštį prieš spausdinimą, ir pirmoji, kuri paliečia ką tik atspausdintą laikraštuką, kurį pati pristato į prekybos vietas bei paštą. Jau daugiau kaip metai redakcijoje dirba ir Mantvydas Prekevičius. Jis maketuoja, sudėlioja laikraštį taip, kad šis būtų patrauklus ir patogus skaityti. Baigęs maketuoti neretai pats griebiasi korespondento plunksnos.
Į skaitytojams dažnai iškylantį klausimą, ar yra laikraštyje redaktorius, dažniausiai atsakome, kad redaktorius – mes visi. Skirtinga visų darbuotojų nuomonė ir pomėgiai laikraštį paverčia universalesniu ir labiau tinkančiu įvairių pomėgių turintiems skaitytojams. Pasitardami ir diskutuodami surandame sprendimų, kaip laikraštį paįvairinti, pagyvinti. Šie metai – visų darbuotojų bendro darbo vaisius. Prieniečiams, esantiems toli nuo namų, atnaujinome internetinę svetainę, kurioje žinias apie kraštą stengiamės paskelbti kuo greičiau. Sukūrėme ir socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą, kurioje įdedame nuotraukų iš renginių, yra ir Nemuno kilpų krašto kasdienybės nuotraukų galerija. Galime pasidžiaugti, kad didėjant žinių srautui internetinėje erdvėje ir žmonių, taupymo tikslais atsisakančių popierinių laikraščių, mūsų prenumerata vis dar auga. Tai geriausias rodiklis, kad dažniausiai patenkiname savo skaitytojų smalsumą.
Žinoma, labiausiai esame dėkingi tiems laikraščio „Naujasis Gėlupis“ skaitytojams, kurie ne tik sklaido laikraščio puslapius, bet ir įvertina tai, kas parašyta, pasidalina mintimis, pastebi ir praneša apie netikslumus bei pagiria ir pataria. Džiaugiamės galėdami skaitytojams pateikti vis daugiau ir įvairesnės informacijos, istorijų, naujienų.
Vilija Juodsnukienė:
Su didžiausia pagarba prisimenu Redaktorę Stasę Markūnienę, kuri ir pakvietė mane padirbėti redakcijoje. Ji mokėjo įkvėpti pasitikėjimą, traukė savo vidine ramybe, dalykiškumu, tvirta pozicija svarbiais klausimais. Malonu buvo dirbti su visais redakcijos žmonėmis. Darbas redakcijoje buvo labai įdomi patirtis.
„Naujajam Gėlupiui” linkėčiau ir toliau pateisinti savo pavadinimą, t.y. neužpelkėti, pateikti objektyvią informaciją, atliepti skaitančiųjų (ypač prenumeratorių) lūkesčius – rašyti apie tai, kas jiems aktualu. O patys gražiausi straipsniai ir dabar yra apie mūsų rajono žmones, ypač tuos, kurie ir sulaukę gyvenimo rudenio šviečia gerumu, optimistiniu požiūriu į gyvenimą ir yra pavyzdys jaunimui.
Loreta Jakinevičienė:
,,Naujojo Gėlupio“ redakcijos duris atvėriau 2008–aisiais metais. Žengdama pirmuosius žingsnius, atverčiau ir naują profesinės veiklos puslapį. Jeigu pasakyčiau, kad buvo lengva, būčiau nenuoširdi sau, kolegoms, skaitytojams. Šiandien tariu nuoširdų Ačiū visiems už Jūsų patarimus, toleranciją, supratimą, tikėjimą, paprastą žmogišką nuoširdumą. Džiaugiuosi, kad projektas ,,Vertybių užuovėja” dar ir dabar beldžiasi į Jūsų širdis, kad iš laikraščio puslapių žvelgia smalsios, nuotaikingos mažylių akys.
Sveikinu 1500-ojo numerio išleidimo proga. Gyvuokite dar ne vieną dešimtmetį, tegul ,,Naujojo Gėlupio“ tėkmė būna srauni ir prasminga. Redakcijos kolektyvui linkiu sėkmingų darbų, naujų idėjų, tvirtos nuomonės. Svarbiausia saugokite teisingą žodį, išlikite objektyvūs, profesionalūs. Kai bus sunku nepalūžkite, juk nei žmogus, nei laikraštis negimsta tobuli. Skaitytojams linkiu skaitymo džiaugsmo, supratimo, santarvės, jaukios šilumos Jūsų namuose.
Stasė Asipavičienė:
Pradėjau „Naujajame Gėlupyje“ dirbti 1999 metų pabaigoje, tad drąsiai galiu save laikyti ilgiausiai dirbančia. Kai prisimenu, kokiomis sąlygomis teko dirbti pirmais metais, tai dabar galime džiaugtis, kad įsisavinus naujas technologijas mūsų darbo kokybė pagėrėjo. Turime visas darbui reikalingas priemones, galime operatyviau reaguoti į žmonių keliamas problemas.
Straipsnius tenka rašyti įvairiomis temomis, tačiau labiausiai patinka pasakoti apie šviesius žmones, jų išminį. Visada tokiais „perliukais“ žaviuosi.
Kai žmonės kreipiasi pas mus su prašymais, visada stengiamės padėti išsiaiškinti vieną ar kitą klausimą ar pasiūlymą. Jaučiamės reikalingi ir visada malonu, kai yra teigiamas poslinkis, kai gauni telefono skambutį ir išgirsti padėkos žodžius.
Ingrida Skrupskienė:
Gimęs istorinių pertvarkų laikais, laikraštis per dešimtmečius išlaikė įvairius išbandymus ir neišnyko iš krašto spaudos žemėlapio. Keitėsi laikai, tačiau „Naujojo gėlupio“ laikraštis toliau gyvuoja ir ieško, atsinaujina. Kas geriau už rajoninį laikraštį gali parodyti, būtent šio rajono žmonių džiaugsmus ir rūpesčius. Kad kiekvienas skaitytojas su džiaugsmu galėtų ir norėtų skaityti šį laikraštį – turime būti dėkingi „ Naujojo gėlupio“ redakcijos koletyvui. Šie žmonės myli savo darbą, stengiasi „pagauti“ pačias naujausias ir įdomiausias žinias, suguldyti jas spalvotame laikraštyje.
Šios gražios sukakties proga sveikinu darnų „Naujojo gėlupio“ kolektyvą linkiu kūrybinės sėkmės, naujų iššūkių ir proveržių, palankios mūzos, lengvos,bet aštrios plunksnos, visokeriopos sėkmės Jūsų darbuose.
Dėkojame Jums Visiems, už tai, kad jau 1500 laikraščio numerių esate kartu!!!
