„Visa, ko reikia, duoda Jos Didenybė Literatūra“

Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje tebevyksta Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondo finansuojami renginiai iš ciklo „Veidai ir vardai“. Spalio 8 d. literatūriniu žodžiu į skaitytojus prabilo viena unikaliausių Lietuvos mokslininkių, mąstytojų, literatūros tyrinėtojų prof. Viktorija Daujotytė, profesorės pasekėja literatūrologė dr. Brigita Speičytė ir aktorė Edita Zizaitė.

„Literatūra – tarsi miškas, suaugęs per daugelį metų. Mišką sunku aprėpti arba aprašyti, sunku išvaikščioti“, – pristatydama profesorę Viktoriją Daujotytę, rašytoją, poetę, daugybės monografijų, įvairių studijų, vadovėlių, esė bei poezijos knygų autorę, apdovanotą Nacionaline kultūros ir meno bei Santarvės premijomis, kalbėjo Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė. Pasidalinti mintimis apie profesorės vaikščiojimus literatūros keliais ir takeliais pakvietė literatūrologę, humanitarinių mokslų daktarę Brigitą Speičytę.

Dr. B. Speičytė pasidžiaugė pirmą kartą viešinti Just. Marcinkevičiaus vardo bibliotekoje, Prienų krašto poeto memorialiniame kambaryje, kur laukė ir prof. V. Daujotytės knygų lentyna su naujausiomis jos knygomis: priešpaskutine knyga „Lašas poezijos“, žemaičių tarme parašytomis „Balsai ūkuose“ ir „Vienų viena“ bei naujausia knyga apie M. Martinaitį.

Dalindamasi mintimis apie prof. V. Daujotytės knygas jos mokinė atvirai prisipažino, kad profesorės knygos vis nepaliauja stebinti. Skaitydama knygą „Lašas poezijos“ B. Speičytė pasakojo sustojusi prie fragmento „Atsisveikinimas su ginklais“. Ten kalbama apie išdalinamą biblioteką, atiduodamas knygas. Akivaizdu, kad profesorė atsisako tam tikrų ginklų, kaip ji rašo, literatūros teorijos ginklų, kurių jau nebereikia, bet visos kitos knygos, kurios yra svarbios, lieka. Tai tekstas apie savą, išliekančią, saugią biblioteką, kurios niekas negali atimti. „Ši knyga yra savotiška biblioteka, kur profesorės žvilgsnis išeina už knygų. Knygos „Lašas poezijos“ epigrafu įrašyti S. Gedos žodžiai: „Jeigu žmogus dar gyvas, jame visada likęs lašas poezijos“. Profesorė lašo poezijos ieško gyvuose žmonėse, jų pokalbiuose, teatro scenose, net labai senuose dalykuose – istorijoje, mito nuoplaišose. Atrodo, kad šitas kalbėjimas apie lašą poezijos, kuris gali būti visur, yra profesorės mąstymas be ginklų, be įrankių, kurie nėra būtini“, – kalbėjo dr. B. Speičytė.

Tuo požiūriu ši knyga yra labai arti prof. žemaitiškų tekstų rinkinių: „Gyvenu viena“ ir „Balsai ūkuose“. Pasak literatūrologės, profesorė žemaitiškus tekstus rašo iš savo atminties, iš savo artimųjų, moteriškos šeimos linijos balsų. „Namų kalba arti daiktų, ta pati kalba, kuria kalbasi medžiai su gyvaisiais ir mirusiaisiais. Kartu iš jos išeinama, pasakomi kiti dalykai, bet neatsitraukiama nuo žemės. Ko vertas mūsų žinojimas, poetinė meistrystė, jeigu negalime to pasakyti namų kalba“, – svarstė dr. B. Speičytė, subtiliai atskleisdama klausytojams profesorės žemaitiškų tekstų grožį ir skaitytojui daromą įspūdį per savaimingą kalbėjimą promočiučių balsais, jutimą savo rankose jų rankų, per moteriškosios giminės linijos svarbą, pastebėjimą tų dalykų, kurie kalba apie žmogaus laikinumą šiame pasaulyje ir kartu buvimą nesibaigiančioje gyvybės grandinėje.

Dr. B. Speičytė sakė, jog profesorės knygų išskirtinumas yra gebėjimas pastebėti žmones, daiktus, tekstus, kūrinius tokius, kokie jie yra arba kokie galėtų būti iš tikrųjų.

 

„Ateina laikas, kai literatūra tave kelia, veda, padeda, atskleidžia, parodo, paaiškina…“

„Sveikinuosi su Justinu Marcinkevičium, jaučiuosi, lyg būčiau įėjusi į tą patį kambarį, kuriame esu buvusi, matau tas pačias knygas“, – nusilenkdama poetui ir padėkodama bibliotekai bei jos vadovei už rūpestį poeto atminties išsaugojimu kalbėjo prof. V. Daujotytė.

Nors V. Daujotytė vadinama žemaičių krašto poete, rašytoja, pati ji prisipažino geriausiai besijaučianti literatūrologės vaidmenyje. Neslėpdama džiaugsmo ir pasididžiavimo jaunais, gabiais šių laikų lietuvių literatūros tyrinėtojais ir ypač B. Speičyte, viena iš savo mokinių ir viena iš gabiausių dabartinės lietuvių literatūros mokslininkių, profesorė teigė, jog šis džiaugsmas yra didelė paskata ir pačiai rašyti apie lietuvių literatūrą.

Su literatūra prof. V. Daujotytė jau 50 metų. Lygiai tiek šiais metais sukanka, kai pirmą kartą iš savo Žemaitijos atvažiavo į Vilnių ir nuo pat pirmo rudens, kaip pati sakė, pradėjo galvoti apie lietuvių literatūrą. Anot profesorės, tai nesibaigiantis galvojimas, kurį aiškina pati literatūra, skatindama skaityti, tyrinėti, rašyti. „Kažkoks augalinis mastymas glūdėjo viduje, lyg leistų šaknis, skleistųsi, ir tu negalėtum būti vien siauras aiškus mokslininkas, kur šaknelių nėra. Jaučiu, kaip tas augalinis mąstymas leidžia šaknis, auga, šakojasi, skleidžiasi… Šaknys atgimsta iš to, kas buvę prieš 50, 60 metų pirminiame gyvenime Žemaitijoje. <…> Ateina laikas, kai literatūra tave kelia, veda, padeda, atskleidžia, parodo, paaiškina. Ir neturi jokios prievartos, klasifikacijų, mokslinių sąvokų. Su „ginklais“ atsisveikini, nes visa, ko reikia, duoda Jos Didenybė Literatūra“, – seniai užgimusią ir iki šiol besitęsiančią meilę lietuvių literatūrai išpažino mokslininkė.

Prof. V. Daujotytės pokalbis su vakaro dalyviais buvo tarsi meditatyvinis kalbėjimas apie tai, kas jaudina, kas taip tolima ir kartu artima, apie literatūrą, žemaitišką kūrybą, likimą, atsiliepiantį žvaigždėse, begalinį visko surištumą. Ir, žinoma, klausytojus sujaudinę prisiminimai apie pažintį su poetu Just. Marcinkevičium, ir literatūrologo žvilgsnis į jo kūrybą, jos išliekamąją vertę.

Kaip literatūros kritikė su Just. Marcinkevičium profesorė susitiko jo knygoje „Justino Marcinkevičiaus žemė“, tačiau buvo ir pirmasis susitikimas, V. Daujotytei baigus universitetą ir pradėjus dirbti „Pergalės“ žurnale, kuriame poetas ėjo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas. Viešnia prisiminė, kad viena iš dienų, kuri įstrigo už stalo sėdinčio, rankomis galvą parėmusio, kažką giliai mąstančio poeto paveikslu, paliko neišdildomą pėdsaką. Just. Marcinkevičius tada jautėsi prislėgtas to, kas vyko Čekoslovakijoje (1968-aisiais – aut.), kai į Prahą įvažiavo sovietiniai tankai. Viskas atsispindėjo labai gerbto, savaip mylėto didelio poeto sąmonėje.

Vėliau profesorė labai norėjusi pamatyti, kaip tai vyko poezijoje, ar liko pėdsakas to sėdėjimo, mąstymo, liūdesio. „Tuo laiku Justinas beveik nerašė eilėraščių, „Dienoraštyje be datų“ kalbėjo apie dvasinę krizę. Paskui buvo „Devyni broliai“ – grįžimas prie pradžių, prie tautosakos, prie panemunių, prie Nemuno“. V. Daujotytės manymu, tai buvo atsakymas į kruvinus įvykius savo paties tautos krauju, kruvinais marškiniais, panemunių baladėmis. Profesorė sakė pradėjusi justi, kaip patirtis veikia literatūroje, kaip ją gali pamatyti kaip atspindį, galvoti apie tai, mąstyti. Nuo tos dienos pradėjusi galvoti apie poeto kūrybą, bandydama apie ją rašyti, suprasti, aiškinti.

Vakaro viešnia prisipažino, jog visada, kai kalba apie Just. Marcinkevičių, gražius žodžius sako Prienams, prieniečiams, jų kalbėjimui gražia taisyklinga kalba, ilgoms balsėms, intonacijai – kilniai, labai tinkamai bažnyčiai. „Just. Marcinkevičiaus poezija – meilės elegija, panemunių erdvių linija, sutinkanti su jūsų krašto taisyklinga, gražia, pilnavidure kalba. Kai pagalvoju apie Prienus, prieš akis iškyla beržai – beržų kelias iš Birštono į Prienus“, – komplimentų poeto kraštui negailėjo prof. V. Daujotytė.

Susitikimą su prof. V. Daujotyte ir jos kūryba papuošė aktorės E. Zizaitės skaitomi žemaitiški profesorės tekstai, eilėraščiai.

Profesorę sveikino ir už šiltas bendravimo akimirkas dėkojo Just. Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė D. Čepeliauskienė, Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkė A. Razmislavičienė. Nors ir sunkiai vaikštanti, retos progos susitikti su savo dukterėčios studijų drauge V. Daujotyte, jaunystėje neretai pasisvečiuodavusia Prienuose, jos pasveikinti bei apkabinti negalėjo praleisti buvusi medicinos darbuotoja Aldona Francienė. Už meilę poetui Just. Marcinkevičiui ir pagarbą jo kraštui profesorei padėkojo mokytoja A. Adamonienė. Mokytojos nuomone, prof. V. Daujotytė perima estafetę iš Just. Marcinkevičiaus ir yra „mūsų tautos balsas, šaukiantis tamsai ir vėjui“.

Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close