Kultūros paveldas mūsų krašte
Lietuva yra turtinga savo istorija, kuri siekia jau dešimt amžių, mena Baltų genčių laikus. Galime didžiuotis, kad mūsų kraštas, augant Europos miestams, nebuvo dykuma. Atlikti archeologiniai tyrinėjimai parodė, kad jau akmens amžiuje Lietuvos teritorijoje galėjo gyventi žmonės, deja, nenuginčijami įrodymai – kasiniai rasti tik neolito (naujojo akmens) amžiaus. Prienų ir Birštono kraštas taip pat turtingas istoriniu ir kultūriniu paveldu. Nors dauguma radinių ir faktų išlikę jau iš naujesnių laikų – mūsų eros, bet galima drąsiai sakyti, kad unikalus Nemuno kilpų kraštas traukė ir paprastus valstiečius ir šalies vadovus.
Tai galima pagrįsti ir piliakalnių gausa. Vien Prienų rajone piliakalnių – 28. Reiktų paminėti, kad prie 18 piliakalnių rastos senovės gyvenvietės. Prienų kraštas buvo gana gausiai apgyvendintas. Piliakalniai – tai vienas iš tų kultūros paveldų, kurie išlieka ilgam, todėl iki šiol galime džiaugtis ir grožėtis jais, bandyti mintimis nukeliauti į gilią senovę ir įsivaizduoti, kaip piliakalniai atrodė tuomet. Tereikia žinoti šiek tiek istorijos apie konkretų piliakalnį.
Piliakalniai su gyvenvietėmis, pilkapynai, senkapiai, piliavietė – seniausi rajono praeitį menantys kultūros paveldo objektai. Iš viso rajone yra 248 kultūros paveldo objektai, iš jų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų – 210. Likusieji kilnojamieji kultūros paveldo objektai – tai įvairios žvakidės, arnotai ir kt.
Visi piliakalniai savaip gražūs ir įspūdingi. Vieni piliakalniai aukšti, esantys atvirose vietose, todėl gerai matomi, o kiti pasislėpę miškingose vietose, apaugę medžiais ir krūmais, todėl vargiai pastebimi. Dauguma piliakalnių išsidėstę prie Nemuno, todėl pagal paskirtį skirstomi į žvalgybinius, signalinius ir gynybinius. Vienas įspūdingiausių Prienų krašto senosios praeities paminklų – Lepelionių piliakalnis, vadinamas Napaleono kepure. Anksčiau piliakalnis vadintas Balnakalniu ir greičiausiai dėl to, kad jo viršūnė kiek priminė balną. Vėliau šiam paminklui buvo pritaikytas Napaleono kepurės vardas, nes, žmonių manymu, jo forma primenanti šio imperatoriaus karių kepures. Piliakalnis yra prie vieno reikšmingesnių Lietuvos kelių, jungiančių Vilnių ir Kauną, todėl praeitį nagrinėjančioje literatūroje minimas jau senokai. Piliakalnio šlaitai gana statūs, 7,5–15 m aukščio. Piliakalnio viršuje – rytų – vakarų kryptimi 24 m ilgio ir 18 m pločio aikštelė. Piliakalnį iš trijų pusių juosia pelkėta žemuma, kurioje pastebėti senosios gyvenvietės pėdsakai. Piliakalnis datuojamas I tūkst. po Kristaus. Seni žmonės pasakoja, kad seniau piliakalnis buvo smailas, viršuje ant jo galėjo sėdėti tik keturi vyrai, tačiau piliakalnis buvo ariamas, istorinių šaltinių teigimu, ant piliakalnio augo rugiai. Nuo šio tūkstantmečio vidurio ant jo jau stovėjusi medinė pilaitė, kuri galėjo priklausyti baltų genčių kilmės didikams. Dabar tai vienas labiausiai lankomų piliakalnių. Retas kuris nesustojo važiuodamas pro šalį. Dažnai jį lanko ir jaunieji su palydomis.
Norkūnų kaime, netoli Balbieriškio miestelio, yra du piliakalniai ir prie jų buvusios gyvenvietės, viena nuo kitos nutolusios apie pusę kilometro. Piliakalniai įrengti kairiajame Nemuno upės krante. Vienas įrengtas prie Mikasos upelio, kitas – prie Skardupio upelio. Pirmasis piliakalnis buvo įrengtas Nemuno kranto iškyšulyje, nuo gretimos aukštumos atskirtas pylimu. Į šiaurės vakarus nuo piliakalnio buvo įsikūrusi gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas II–IX a. po Kristaus.Piliakalnis yra tyrinėtas, labai gražus, lankytinas. Kitas Norkūnų piliakalnis datuojamas I a. prieš Kristų – VI a. po Kristaus. Piliakalnis įrengtas kalvoje stačiais 20 m aukščio šlaitais. Buvo atidengti 34 kapai, datuojami XVI–XVII a. Šį piliakalnį sunku pasiekti, nes jis pasislėpęs tarp medžių ir krūmų.
Netoli Nemuno, kairiajame jo krante, be šių dviejų minėtų piliakalnių, įrengti Naravų, Pagaršvio, Bačkininkėlių piliakalniai. Keliaujant iš Prienų į Pociūnus šalia Bagrėno kaimo šlaituose pūpso dar du piliakalniai – Žarijų ir Žarijų II. Gamta po truputį užkariauja juos abu ir nuo Nemuno kranto atskirti piliakalnius jau labai sunku, tačiau privažiavus nuo šlaito viršaus atsiveria tikrai istorijos puslapio verti istoriniai paminklai. Žarijų piliakalnis nuolat prižiūrimas vietinių gyventojų, todėl dar iki šiol galima prie jo ne tik lengvai prieiti, bet ir pakilti į patį viršų, nuo kurio atsiveria vaizdas į dalį Nemuno kilpos. Šis piliakalnis ypatingas ne tik aukščiu ir grožiu, bet ir papėdėje buvusia senovės gyvenviete. Prieš 40–60 metų atlikus archeologinius tyrinėjimus rasti indai, buities daiktai, kurie saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Tame pačiame Nemuno krante, tačiau gerokai nutolę nuo upės Pabrasčių, Kieliškio, Čiudiškių, Pašventupio, Pašventupio II, Klebiškio, Naujasodžio, Pašlavančio ir Prienlaukio piliakalniai. Respublikoje yra vos kelios vietos, kur netoli vienas kito stūkso net keturi piliakalniai. Taip yra Pelekonių kaime, Jiezno seniūnijoje. Piliakalniai įrengti dešiniajame Nemuno upės krante. Deja, vienas iš jų, išgraužtas kažkada praplatinto Nemuno, neteko savo reikšmės kaip kultūros paveldo objektas, tačiau kiti trys – respublikinės reikšmės. Du piliakalniai pasislėpę miške, netoli Nemuno upės (Pelekonių II ir Pelekonių III), trečiasis, vadinamas Pilike, pabėgėjęs nuo upės, pamiškėje. Ypač gražus ir didingas Pelekonių II piliakalnis, įrengtas Nemuno ir Viekšnios upės santakoje, su stačiais, apie 30 m aukščio šlaitais. Piliakalniai netyrinėti, tačiau istorikai teigia, kad II-ojo tūkstantmečio pradžioje Pelekonių kaimo apylinkėse buvo įrengtos dvi gerai įtvirtintos pilys, stovėjusios dabartiniuose Pelekonių piliakalniuose prie Viekšnios. Išskirtinai gražus ir atviras Dukurnonių piliakalnis, vadinamas Bobų kalnu, dar kitaip – Paukščių piliakalniu, įrengtas prie pat Surmiaus ežero. Piliakalnio šlaitų aukštis nuo ežero pusės – 14 m, iš kitų pusių – apie 10 m. Piliakalnis datuojamas V–VIII a. po Kristaus. Spėjama, kad piliakalnis buvo didžiūno Surmiaus tėvonija. Padavimai byloja, kad kalne yra užnešta bažnyčia, kad senovėje kalne gyveno karaliai ir buvę puikūs rūmai. Piliakalnis lankytinas. Dešinėje Nemuno upės pusėje dar įrengti 7 piliakalniai: Gerulių, kuris dėl apleistos gamtos sunkiai prieinamas, jau minėtas Lepelionių, Medžionių, Noreikiškių, vadinamas Guzeliu, Noreikiškių II, Stakliškių ir Stakliškių II. Kalvotos Stakliškių seniūnijos žemės padėjo ir skatino įrengti piliakalnius, kurių paskirtis buvo ne tik gynybinė, bet ir signalinė. Uždegus laužą ant vieno piliakalnio jo liepsnos matydavosi labai toli ir įspėdavo apie pavojų. Vaizdingi ir reikšmingi visi Stakliškių seniūnijos piliakalniai. Gerulių, Medžionių ir Lepelionių piliakalniai yra atviri, neblogai matomi, tačiau kiti keturi yra pasislėpę miškingose vietose, sunkiai prieinami. Įspūdingai atrodo Sienakalnis, didingas kalvynas, iškylantis 217,4 m virš jūros lygio, 650 m ilgio ir 580 m pločio, užimantis 26,4 ha.Visą masyvą sudaro viršūnės, daubos, terasos, griovos, raguvos. Pavadinimas kilęs dėl stačių kaip siena kalno šlaitų. Vienoje kalno pusėje – akmenų eilė, primenanti sieną. Seni žmonės girdėję, kad žmonės nešė ant kalno akmenis – norėjo bažnyčią ar pilį pastatyti, bet velnias neleidęs. Jiezno seniūnijos teritorijoje didžioji Konglomerato uola (Ožkų pečius). Maršrutu Kaunas – Alytus keliaujantys turistai sustoja pasigrožėti nuo Balbieriškio atodangos atsiveriančia Nemuno kilpų panorama. Į Prienus Nuotakų kalnu besileidžiantį turistą pasitinka Mačiūnų piliakalnis. Birštono seniūnijoje lankytojus pasitinka Paverknių piliakalnis.
Visi mitologiniai rajono akmenys turi ir istorinę vertę, apipinti padavimais. Gaidžio akmuo – didelis riedulys, savo forma primenantis didelį rombą šiek tiek užlenktais kraštais. Laumių akmenys 1,3 ir 1,2 m aukščio, dar vadinami Laumių pirštais. Seni žmonės pasakoja, kad akmenys – raganų paversti vyras ir žmona. Šie akmenys turėjo paleoastronominę paskirtį ir tarnavo kaip saulės tekėjimo azimutas per Jonines. Raganos pečius – trys dideli vienas šalia kito gulintys akmenys, iš kurių išsiskiria didysis ( 3,8 m ilgio, 1,7 pločio, 0,75 m aukščio) akmuo, gale turintis nišą – „pečių“. Pasakojimai byloja, kad Gaidžio pečių iš trijų akmenų sukrovė raganos, ant jo virė valgį. Žmonės bijosi raganų ir šio pečiaus neardo.
Prienų rajone yra 12 bažnyčių, tačiau tik 3 įrašytos į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą: Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčia, Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia (ji valstybės saugoma kaip paminklas), Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčia, koplyčia ir tvora su vartais. Šios bažnyčios garsios savo architektūra bei jose saugomais vertingais dailės kuriniais. Istorinę ir pažintinę vertę turi XVIII amžiaus popieriaus dirbtuvių pastatas, esantis Prienuose, Veiverių pašto rūmai (vėliau čia buvo įkurta mokytojų seminarija, šiuo metu čia įsikūrusi Veiverių Antano Kučingio vaikų meno mokykla bei Veiverių krašto istorijos atminties muziejus, partizanui Juozui Lukšai-Daumantui skirta ekspozicija).
Pakuonio kraštas garsus savo dvarais ir palivarkais, iš kurių vienintelis Daukšiagirės dvaras kartu su buvusia spirito varykla yra restauruotas ir pritaikytas poilsiui ir rekreacijai.
Stakliškėse 1890–1902 m. buvo pastatyta alaus darykla, kuri šiuo metu veikia kaip UAB „Lietuviškas midus“.
Naujosios Ūtos seniūnijoje turistai užsuka į žymaus Lietuvos rašytojo V. Mykolaičio-Putino tėviškę, kur rašytojo gimtuosiuose namuose veikia nuolatinė jam skirta ekspozicija.
Rajone yra du paminklai, iš kurių vienas yra valstybės saugomas Tomo Žilinsko paminklas, o kitas, žvelgiantis į visus važiuojančius Prienų tiltu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio paminklas, kuris yra įrašytas į kultūros vertybių registrą. Anksčiau šis paminklas stovėjo dabartinio Prienų karinio miestelio teritorijoje. Dabar prie jo sustoja ne tik kultūros vertybių ieškantys svečiai, bet ir jaunos šeimos. Čia išdėliotais takeliais mėgsta pabėgioti mažieji. Beje, šio paminklo prieigos greitu laiku Prienų seniūnijos iniciatyva ir visų norinčiųjų prisidėti prie istorijos lėšomis bus renovuojamos. Prienų rajone esantys Lietuvos partizanų kapai (kapinės), kurių yra 4, paskelbti valstybės saugomais, o partizanų žuvimo vietos yra įrašytos į kultūros vertybių registrą.
Šiuo metu kultūros paveldo apsaugą kuruojanti Prienų rajono savivaldybės Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vyriausioji specialistė Edita Jakimavičiūtė džiaugiasi, kad dar atsiranda žmonių, norinčių išsaugoti kultūrinį paveldą. Nors labai retai, bet vis dar atsiranda norinčių atnaujinti kultūros paveldo objektus, išvalyti jų aplinką. Džiaugėsi ir mūsų krašto drožėjų iniciatyva atnaujinti kiek įmanoma daugiau vis dar stovinčių kryžių.
Valstybės lėšų renovuoti ar prižiūrėti daugumą objektų yra skiriama nepakankamai, todėl daugelį objektų, esančių gamtoje, sunku ir surasti. O kaip minėjo ilgametė pašto darbuotoja Daina, kad tik žinant kiekvieną kryžių, kiekvieną akmenį lengva surasti kelią pas žmogų. Todėl kiekvienas visų, gerbiančių istoriją, kultūrą ir jos palikimą, geros valios pasiūlymas yra laukiamas.
Mantvydas Prekevičius
