Renginių daug. O žiūrovų?
Birštone kasmet vyksta daug ir įvairių renginių. Vieni įtraukti į Savivaldybės renginių planus, yra kasmetiniai tradiciniai, kiti – respublikiniai ar net tarptautiniai. Per metus jų būna daugiau nei šimtas. Tačiau pasitaiko, kad gerame renginyje, kuriame dalyvauja garsūs atlikėjai, būna vos keletas žiūrovų.
Norint sužinoti, ko pageidauja birštoniečiai, ką reikia daryti, kad į renginius ateitų daugiau žmonių, Nemuno kilpų regioniniame parke buvo surengtas neformalus pokalbis. Jame dalyvavo Birštono Savivaldybės merės pavaduotojas Juozas Aleksandravičius, kultūros centro renginių organizatorė Roma Žentelienė, Birštono muziejaus direktoriaus pareigas laikinai atliekanti Roma Zajančkauskienė, muziejaus fondų saugotojas istorikas Vytautas Kuzmickas, Lietuvai pagražinti draugijos Birštono skyriaus pirmininkas Juozas Šėma ir narys Justinas Antanas Vilkas, Birštono girininkijos girininkas Tadas Zubavičius. Renginį vedė Nemuno regioninio parko specialistė Romutė Milušauskienė.
Apžvelgiant Birštono metų renginius kilo įvairių minčių. Renginius organizuoja įvairios įstaigos ir kviečia žiūrovus. Pasitaiko, kad tą pačią dieną ir tuo pačiu laiku vyksta keli renginiai. Norint žmones labiau sudominti, reikia nustatyti prioritetus. J. Aleksandravičiaus nuomone, reikėtų sugalvoti kokias nors įdomesnes vedimo formas. Valstybinių švenčių paminėjimai yra privalomi. Jeigu tokiuose minėjimuose nebūtų senjorų ir mokinių, paruošusių literatūrines kompozicijas, galima sakyti, kad jie ir neįvyktų.
Masiškiausius renginius organizuoja kultūros centras. Labai populiari yra kurorto šventė, visada sulaukianti daug dėmesio ir daugybės svečių iš įvairių Lietuvos vietų. Į šventę sugrįžta ir daugelis išvykusiųjų dirbti ir gyventi į užsienį. Bet tokių renginių daug nesurengsi, nes reikia daug lėšų ir žmoniškųjų išteklių.
R. Žentelienės nuomone, planuojant renginį reikia žinoti, į ką jis bus orientuotas – į turistus ir poilsiautojus ar vietinius gyventojus. Kodėl įprastinėmis darbo dienomis vykstančiuose renginiuose nedaug žmonių? Visų pirma, daugelis birštoniečių dirba kituose miestuose, o parvykti reikia laiko. Kaip žinoma, visi renginiai vyksta darbo metu. Tai normalu, kad į juos gali ateiti tik nedirbantys žmonės.
Kaip pastebėjo kultūrinių renginių organizatorė, mes per maži dideliems projektams ir dideliems renginiams. Žmonėms reikia daugiau lauko renginių, kuriuose galėtų dalyvauti visa šeima.
Birštonas – nedidelis miestelis, vietinių gyventojų nedaug. O jeigu dar prisiminsime, kad ne visi eina į viešumą. Juk neatvesi į renginį, jeigu žmogui neįdomu. Į sanatorijas žmonės atvažiuoja gydytis, pramoginiai renginiai jiems nereikalingi. Be to, vakare, kai būtų galima kur nors nueiti, jiems būna procedūros ar vakarienė. Pasak R. Žentelienės, Birštone turime gerų vietų, kur galima organizuoti renginius, tik reikia galvoti, kaip jas panaudoti.
Susirinkusiesiems atrodė, kad reikia kalbėtis tarpusavyje ir planuoti mažiau renginių, bet stambesnių, gal net atrasti naujų, į kuriuos susirinktų daugiau žmonių. Tai galėtų būti ir gamtos šventės, tokios kaip Miško diena, sukviečianti žmones iš arčiau pažinti tai, kas yra greta mūsų.
V. Kuzmickas sakė, kad planuojant renginius reikia patyrinėti, ko žmonės nori, ko jiems reikia. Valstybines šventes švęsti reikia, bet jos tampa ritualinės, įdomios tik siauram žmonių ratui. Reikia galvoti, kaip įtraukti jaunimą, kaip organizuoti, kad visiems būtų įdomu ir naudinga. Pasak istoriko, gal reikėtų, kad vienas šventes organizuotų vienos įstaigos, kitas – kitos, o visi padėtų ir prisidėtų. Reikia daugiau koordinacijos ir bendro darbo.
J. Aleksandravičius pastebėjo, kad visų Birštono renginių koordinatorius yra turizmo informacijos centras, kuris ir turėtų tuo užsiimti.
R. Zajančkauskienė pastebėjo, kad renginių dalyviai dažniausiai būna tie patys žmonės, „Bočių“ bendrijos nariai, aktyviai besidomintys tuo, kas vyksta. Pasak jos, nekuriamos darbo grupės, nepasitariama su mokytojais ir mokiniais, ko jie pageidauja ir kas jiems būtų įdomu.
A. J. Vilkas pastebėjo, kad visi kultūriniai renginiai turi būti skirti dvasios taurinimui. Kai tiek daug renginių vyksta, sunku surinkti auditoriją ir atsižvelgti į pageidavimus.
Reikia pasakyti, kad šiam pokalbiui susirinko žmonės, kurie dalyvavo baltų dienos ar lygiadienio šventėje ir buvo nusivylę, kad tiek mažai buvo susirinkusiųjų Vytauto piliakalnio papėdėje prie degančio laužo.
Ką iš tikrųjų mėgsta birštoniečiai ir miesto svečiai? Ką jie nori matyti Birštone?
Paklausinėta įvairių profesijų ir įvairaus amžiaus žmonių. Daugiausia kalbėtasi su tais, kurie eina į renginius, pakalbinti sutikti poilsiautojai.
Einantieji į renginius, ypač organizuojamus bibliotekoje, yra išsilavinę žmonės, turintys savo požiūrį ir mokantys pasirinkti, kas jiems įdomu. Birštoniečiai visada laukia poezijos pavasario šventės, renginių ciklo „Po žvaigždėtu rugpjūčio dangum“. Daugelis sakė norintys, kad būtų organizuota tradicinė Joninių šventė su visais papročiais ir tradicijomis. Tik jai reikia ilgai ir atsakingai ruoštis.
Darbingo amžiaus žmonės norėtų matyti daugiau spektaklių, koncertų, kurie vyktų savaitgaliais, nes grįžus po darbo beveik nebūna laiko.
Jaunimas irgi turi savo nuomonę apie renginius. Jiems geriausi tie, kuriuos rengia patys, pasitelkdami savo vaizduotę ir išmonę. Jiems labai smagu žaisti „Europrotų“ žaidimus, atsakinėti į viktorinų klausimus, vakare susirinkti prie arbatos puodelio ir žiūrėti kino filmus. Pasak vieno pašnekovo, jaunimas nori kitokių renginių, jauniems ne visada įdomu tai, kas patinka senjorams.
Birštone puikios sąlygos sportui, tačiau laisvalaikiu sportuojančių kurorto gyventojų ne tiek jau daug.
Nuomonių buvo nemažai. O išvada viena – kas nenori, to niekur nenutempsi per prievartą. Kaip sakė J. Aleksandravičius, reklama ir žinojimas dar neužtikrina auditorijos.
Stasė Asipavičienė
