Puoselėkime kaimo tradicijas
Mes – to paties kamieno šakelės arba atžalos. Mūsų protėviai susispietę prie upelių, gaudė žuveles ir vėžius, medžiojo, prisijaukino gyvulius, augino grūdines kultūras. Gyveno jie urvuose be langų ir lubų, šildėsi ugniakuruose. Ugnies atradimas padėjo atsiskirti nuo žvėrių pasaulio. Pavyko apdirbti akmenį, medį, sukurti būtiniausius darbo įrankius.
Mūsų gyvenvietė brangi savo senumu, priešistoriniais radiniais, Žvėrinčiaus kalnu. Iš šios versmės kilę mūsų seneliai, čia sugrįžta fizinių ir dvasinių jėgų pasisemti jaunoji karta. Kaimui būdinga darna ir vienybė. Nėra tekę kam nors susipykti, kerštauti. Senovinė kultūra pasireiškia ir mūsų tarpusavio santykiuose.
Per kelis tūkstančius metų kaimas suklestėjo, tapo industriniu. Sunkų rankų darbą pakeitė technikos naujovės. Liko tik pirmykščiai vietovardžiai: Dzindzakė, Žvėrinčius, Vėžionys.
Kaimo bendrovė lygiuojasi į žymias asmenybes. Visus žavi darbo didvyrių karta. Proto, drąsos ir jėgos pavyzdžiu laikomi garbės kolūkiečiai ir darbo pirmūnai: V. Kubilius, J. Žiūkas, I. ir J. Urnevičiai, J. Deltuva ir daugelis kitų, savo gyvenimą pašventusių gimtajam kaimui. Jie atlaikė visus sunkumus ir vargus, kol sukūrė galingą žemės ūkio sistemą. Aukšti darbo laimėjimai padėjo išvystyti ekonominę bazę ir pakelti kaimo žmonių kultūrinį lygį.
Šiandien tradicinėje derliaus šventėje buvo liūdna be kaimo žymūnų. Trūko dalykinių pokalbių, tikslios matematinės logikos. Buvo graudu įvertinti esamą padėtį ir gėda už neatsakingumą ir aplaidumą. Kai kaimas gamybos ir gerovės atžvilgiais susilygino su miestu, absurdiška grįžti į senovę ir naudoti techniškai pasenusius darbo įrankius.
Kaimo bendrovė pasiryžo tęsti savo tėvų tradicijas ir žengti pirmyn. Šiluminė elektrinė, vandentiekis, ūkiniai, kultūriniai pastatai – tai bendras turtas, kuris įpareigoja gyventi tvarkingai, bendražmogiškai.
Aldona Padegimaitė
