Mokytojos Veronikos istorija
XX amžius Lietuvoje paženklintas skaudžių įvykių: du pasauliniai karai, trėmimai į Sibirą, genocidas. Tai įvykiai, įėję į pasaulio istoriją, tačiau kiekvienas juos pergyvenęs žmogus turi ir savo istoriją. Viena tokių – prieniškės Veronikos Klibaravičiūtės-Beliūnienės gyvenimo istorija.
Prieš septyniasdešimt penkerius metus gimusi mergaitė vaikystėje nė nenujautė, kur likimas ją nuves. Iki tremties Veronika vienuolika metu pragyveno gimtuose Krikštonyse, buvusioje Alytaus apskrityje. Dėl brolio partizaninės veiklos 1947 m. antros klasės (dabar penktos) moksleivę Veroniką su šeima ištrėmė į Sibirą.
Po dešimties parų varginančios kelionės mergaitė atsidūrė Tiumenėje, per tris tūkstančius kilometrų nuo namų. Iš pradžių naujoje vietoje gyventi buvo labai sunku, mat, jų šeima buvo apgyvendinta viename kambaryje su dar trimis šeimomis. Rusiškai kalbėti Veronika nemokėjo, todėl mokykloje sekėsi nekaip. Dar kitų metų vasarą ji praleido su vietiniais vaikais ir mokymosi rezultatai žymiai pagerėjo – penktą klasę Veronika baigė tik su vienu trejetu, ir tas buvo iš rusų kalbos. Vėliau rusų kalba tapo nebe tokia svetima ir septynias klases Bačelino miestelyje mergina baigė vien penketais. Tačiau likimas Veronikos šeimai nešykštėjo smūgių – jie vėl buvo ištremti, šįkart už tai, kad viena iš šeimų, gyvenusių kartu, pabėgo, o kaimynai nepranešė pareigūnams.
Veronika tęsė mokslus Baikalovo (dabar Jarkovo) vidurinėje mokykloje. Pasiekti mokyklą buvo sunku. Šeštadieniais po pamokų tekdavo pėsčiomis eiti 30 kilometrų namo, o sekmadieniais – tiek pat atgal. 1955 m., baigusi mokyklą, ji įstojo į Tiumenės pedagoginį institutą, kur pasirinko rusų kalbą ir literatūrą, mat, nuo vaikystės troško tapti mokytoja. Kol Veronika mokėsi pirmame kurse, jos tėvui ir seseriai taip pat buvo leista grįžti į Tiumenę (motina jau buvo mirusi). Institute Veronika mokėsi labai gerai, dėstytojai ją gerbė ir laikė pavyzdžiu studentams rusams, kadangi ji, lietuvė, geriau išmanė rusų kalbą nei kai kurie to krašto gyventojai. Studijuodama mergina savo fakultete nesutiko nė vieno lietuvio, matyt, tremtinių vaikams buvo ypač sunku prasimušti į mokslus. 1960 m. institutas buvo baigtas. Tiumenėje ji sutiko ir savo būsimą vyrą, tuo metu tarnavusį sovietinėje armijoje. Kartu su juo grįžo į vyro gimtąjį Prienų miestą.
Prienuose Veronikai Beliūnienei buvo sunku įsidarbinti, dauguma žmonių ja nepasitikėjo, dėl to ji netgi norėjo grįžti atgal į Sibirą – taip sunku buvo įsitvirtinti tėvynėje. Šiaip ne taip pavyko gauti darbą Šilavote. Ten, Šilavoto vidurinėje mokykloje, ji išdirbo dvejus metus, kol atvyko į Prienų I-ąją vidurinę mokyklą (dabar „Žiburio“ gimnazija). Prienuose toje pačioje mokykloje Beliūnienė išdirbo dvidešimt devynerius metus: už nuoširdų darbą jai buvo suteikta mokytojos metodininkės kvalifikacijos kategorija, ne vienus metus ji buvo rajono rusų kalbos metodinio būrelio pirmininkė. Rusų kalbos pamokų tuo metu buvo daugiau nei dabar, todėl mokytoja daug laiko skirdavo ne tik rusų kalbos gramatikos taisyklėms aiškinti, bet ir daug pasakodavo mokiniams apie rusų kultūrą. Įvairių rusų dailininkų ir rašytojų pavardės skambėdavo ponios Veronikos pamokose. Mėgstamiausias jos posakis – rusų rašytojo Antono Čechovo žodžiai: „Žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys“.
Per visus mokytojavimo metus Veronika Beliūnienė išleido tris mokinių laidas. Dauguma jos auklėtinių tapo gydytojais, stomotologais, pedagogais, verslininkais. Buvo ir tokių, kurie pasirinko rusų kalbą. „Labai džiaugiuosi, kad nė vienas mano auklėtinis nenuėjo klystkeliais“, – sako ponia Veronika. Taip pat jai smagu, kad pirmos ir antros laidos mokiniai vis dar kas penkerius metus susitinka, nors nuo tada, kai mokyklą baigė pirmieji auklėtiniai, jau praėjo keturiasdešimt metų.
Nors ponia Veronika dabar pensininkė, ji nenuobodžiauja. Aktyviai dalyvauja sveikos gyvensenos klubo „Versmenė“ veikloje: klausosi paskaitų, važiuoja į išvykas, dalyvauja bendrose šventėse. Kasmet rugpjūčio mėnesį, kaip buvusi tremtinė, ji vyksta į Ariogaloje rengiamą tremtinių sąskrydį „Su Lietuva širdy“. Kai dienas tenka leisti Prienuose, ponia Verutė (taip meiliai ją vadina draugai ir buvę kolegos) bendrauja su savo sūnumis ir anūkais, grožisi Prienų apylinkių gamta ir retai kada prisimena dienas, kai visai nenorėjo čia pasilikti.
Kiekvieno žmogaus istorija skirtinga ir kiekvienas turi ką papasakoti. Iš ponios Veronikos pasakojimo galima matyti, kad kartais tremtis atveda ten, kur gera gyventi.
Karolina Milušauskaitė
