Romantiška valandėlė su Antano A. Jonyno poezija

Rugsėjo pabaigoje Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vyko Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto Antano A. Jonyno kūrybos vakaras iš ciklo „Veidai ir vardai“. Vakare dalyvavo poetas Antanas A. Jonynas ir trimitininkas Dominykas Vyšniauskas.

Renginį vedusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Prienų ir Birštono krašto kūrėjų klubo „Gabija“ prezidentė Rasa Zdanevičienė vakarą pradėjo poeto Antano A. Jonyno eilėraščiu „Po raudonu šermukšnio medžiu“, kurį palydėjo atlikėjo Dominyko Vyšniausko kūrinys.

Antanas A. Jonynas – poetas ir vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, per savo ilgą kūrybinį laikotarpį sukaupęs spalvingą puokštę įvertinimų ir apdovanojimų. Jis yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos, Poezijos pavasario laureatas, poezijos festivalio „Druskininkų ruduo“ direktorius,16 knygų autorius, už debiutinį poezijos rinkinį „Metai kaip strazdas“ apdovanotas Z. Gėlės premija. Rinkinys „Atminties laivas“ įvertintas kaip geriausia 1980 metų jaunojo autoriaus knyga. Poeto darbai išversti į anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, švedų, norvegų, lenkų, slovėnų, gruzinų ir kitas kalbas. Antanas A. Jonynas žymus ir kaip vertėjas – verčia iš latvių, rusų, vokiečių kalbų. Žymiausias jo vertimas yra J. V. Gėtės „Faustas“.

Šis kūrinys paskatino renginio vedėją klausti poetą apie darbą verčiant „Faustą“. Ramia šypsena palydėdamas širdžiai malonią temą, poetas paprastai ir atvirai pasakojo apie aistrą vertimams ir ypač apie rašymą kaip ieškojimą, verčiant J. V. Gėtės „Faustą“. Poezijos vertimas Antanui A. Jonynui yra pats artimiausias bei maloniausias užsiėmimas. Jis pasakojo vertęs ir iš latvių, rusų kalbų, bandęs iš baltarusių ir ukrainiečių, bet vokiečių poezija ir literatūra atėmė didžiausią laiko dalį. Jeigu Gėtė „Faustą“ parašė per 60 metų, tai Antanas A. Jonynas jį išvertė per šešerius. Ne kasdien sėdėta, bet yra tekę praleisti ir po 14 valandų prie parą. „J. V. Gėtės Faustas – viršūnė, sudėtingiausias poezijos veikalas visoje poezijos istorijoje visomis prasmėmis. Ir formos, ir turinio prasme – visaaprėpiantis, savotiška Gėtės laikų pažinimo enciklopedija“, – sakė poetas apie darbą, kurį šiandien vertina ne pačiu aukščiausiu įvertinimu, bet kuriuo labiausiai didžiuojasi.

Augo apsuptas knygų

Poezija į Antano A. Jonyno gyvenimą atėjo bebaigiant mokyklą. Nepamena,  kada buvo parašytas pirmasis eilėraštis. Tačiau ėjimas į literatūrą iš dalies buvo nulemtas, nes teko laimė augti kūrybinėje aplinkoje: tėtis – poetas Antanas Jonynas, mama – lituanistė.

Prisimindamas mokyklinius metus ir save tolimesnio gyvenimo kelio pasirinkimo kryžkelėje, poetas sakė nelabai tada susivokęs, kur toliau reikės eiti, nes visi dalykai mokykloje daugiau ar mažiau vienodai sekėsi. Galvojant studijuoti žurnalistiką, tėtis pataręs geriau profesijos išmokti. Lituanistiką pasirinkęs dėl to, kad norėjęs studijuoti senuosiuose universiteto rūmuose. Tuo metu, anot poeto, buvo lietuvių poezijos klestėjimo laikas, jį supo daug garsių poetų, todėl ir pats tapo neatsiejamas nuo literatūrinio Vilniaus pasaulio. Pastebėjęs, kad poezija gali teikti didelį džiaugsmą ir malonumą, ir pats pradėjęs rašyti. Tačiau ilgai niekam savo kūrybos nerodęs. Pamena, kad iki tol, kol išspausdino pirmąjį savo eilėraštį, buvo parašęs daugiau negu po to. Poeto įsitikinimuį, reikia sukaupti daug patirties, pasiekti kūrybos, kaip ir bet kurio kito amato, meistrystę.

Romantiškasis poetas

Poetą kalbinusi mokytoja R. Zdanevičienė susirinkusiesiems padėjo artimiau susipažinti su Antano A. Jonyno kūryba, pasidalino savo įžvalgomis ir tuo, ką apie poeto Antano A. Jonyno poeziją kalba literatūrologai. Jie svarbiausiu poezijos bruožu laiko melodingumą. Kai kas pastebi, kad poeto eilėraštis yra labai apgaulingas. „Paprastai jis nėra nei iki galo rimtas, nei tikrai parodijuojantis, jame esama ir betarpiško jausmingumo, ir ironiško atstumo. Šių priešingų pradų žaismas sudaro eilėraščio žavesį“, – yra rašę literatūros tyrinėtojai.

Melodingas poeto eiles skaitė ir savo mintimis apie jas pasidalino Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Vytautė Kurtovienė. Ji prisipažino, kad Antanas A. Jonynas yra vienas iš mylimiausių jos poetų. Mokytoją užbūręs talpus ir taiklus poeto žodis, kalbėjimas apie gamtą, gamtos ir žmogaus būsenų vienovę, apie meilę, kuri prabunda gamtoje, ir apie vienišumą. Poeto eilėraščių ritmika ir stebuklingas magiškas žodis suteikia galimybę eilėraščius perskaityti vienu įkvėpimu. „Taškų nėra, kablelių nėra, skaitome, kaip mums patinka, kaip mums kada norisi. Tai ir yra eilėraščio stebuklas. Ačiū jums už jį“, – dėkojo poetui jo eiles skaičiusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja V. Kurtovienė.

Antanas A. Jonynas atsivežė ir knygą, iš kurios skaitė eilėraščius mokytoja. Tai gražiausia knyga grožinės literatūros ir eseistikos grupėje 2009 m. išrinkta rinktinė  „Sentimentalus romansas“. Šioje rinktinėje – įvairios tematikos poeto jaunystės ir vėlyvieji eilėraščiai, vieni parašyti prieš 30 metų, kiti prieš 40. Poetas pasidžiaugė, kad knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė jo kūrybą rinktinėje pristatė lygiagrečiai su žymaus moderniosios dailės atstovo Kazio Varnelio nespalvotomis geometrinės tapybos reprodukcijomis. Taip pat jis prasitarė, kad šiemet dar žada išeiti labai graži savo apipavidalinimu eilėraščių miesto tematika knyga, kurią papuoš dailininko Algirdo Griškevičiaus tapybos darbai. Poeto nuomone, knygos išvaizda labai svarbi: „Kai viskas dermėje, knyga labai gražiai suskamba“.

Išreikšdamas savo požiūrį į elektroninę knygos versijas, svečias sutiko, jog tai geras ir prasmingas dalykas, tačiau poeziją skaityti iš tokios knygos jam nėra priimtina. „Knygos visapusišką daiktiškumą papildo dizainas ir estetika. Geras knygos menininkas suteikia tavo tekstui papildomą erdvę, svorį ir kvapą – lytėjimo dalykus“, – teigė poetas.

Pasiūlymas surengti Prienuose poeto tėvo Antano Jonyno 90-ųjų gimimo metinių minėjimą

Eilėraščio estetiką puikiai išmananti lietuvių kalbos mokytoja Anarsija Adamonienė pasidalino su poezijos vakaro dalyviais savo mintimis, padeklamavo  keletą poeto eilėraščių. Primindama, kad šiais metais, gruodžio 14 d., švęsime poeto Antano Jonyno 90-ąsias gimimo metines, mokytoja pasiūlė Prienų Justino Marcinkevičiaus viešajai bibliotekai surengti Antano Jonyno 90-mečio minėjimą. „Dar sūnus nebuvo išleidęs nė vienos knygos, kai 1976 m., sulaukęs 53-jų, mirė jo tėvas. Pirmasis Antano A. Jonyno eilėraščių rinkinys „Metai kaip strazdas“ išėjo 1977 m.“, – pastebėjo A. Adamonienė. Atsakydamas į vieną iš mokytojos klausimų – ar tėvas didžiavosi savo sūnumi, ar mėgo sūnaus eiles, tokias skambias, pritemdyto spindesio eiles ir visai nepanašias į tėvo, poetas pirmiausiai padėkojo už tėvo prisiminimą ir prisipažino, kad tėvas matė nedaug jo tekstų. Baimė dėl galimo skeptiško tėvo požiūrio į sūnaus rašymą neleido iš jo paties lūpų išgirsti nuomonės ir tik iš kito poeto sužinojo, kad tėvas buvo įsižeidęs, jog ne jam pirmam sūnus parodė savo eilėraščius. Tėvas buvo didelis autoritetas, jo nebuvimą Antanas A. Jonynas teigė iki dabar jaučiąs. „Tai buvo žmogus, su kuriuo aš nuolatos norėčiau pasikalbėti“, – jautrioje poeto sieloje blykstelėjo ilgesys.

Romantiškai prasidėjęs poeto Antano A. Jonyno kūrybos vakaras baigėsi ta pačia nata. Poetui padėkojo renginio vedėja R. Zdanevičienė, bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė, nuoširdžiais plojimais – visi renginio dalyviai. Dauguma po susitikimo neskubėjo skirstytis, šnekučiavosi ir dar kalbino poetą. Atsinešusiems eilėraščių knygų ar įsigijusiems vietoje poetas mielai dalino autografus.

Roma Sinkevičiūtė