Birštono kurorto įkūrimo ir veiklos užkulisiai 1854-1873 (I)

Iki šiol kurorto įkūrimo istorija yra nušviesta gana blankiai, nes dauguma labai svarbių tai atskleidžiančių archyvinių dokumentų yra Rusijos vidaus reikalų ministerijos archyve Peterburge.

1861 m. Sankt Peterburge išleistoje studijoje „Vilniaus gubernija“, kurią sudarė generalinio štabo kapitonas A. Koreva, rašoma, kad „nuo 1840 iki 1856 m. ligoniai jau lankė dar anksčiau atrastus mineralinius vandenis; atvykusieji turėjo gyventi dūminėse valstiečių trobose, sūrus pašildytas vanduo buvo atvežamas į trobas statinėse. Valstiečių trobose ir buvo naudojamasi mineralinėmis voniomis. Kaime nebuvo maisto atsargų, tad jį tekdavo pirkti kaimyniniuose kaimuose. Bet kada Birštono mineraliniai vandenys atiteko privačiai kompanijai ir į kompaniją buvo priimtas dvaro savininkas Bartoševičius, tai Birštonas nuo 1856 m. ryškiai pasikeitė“(„Vilenskaja gubernija. Sankt Peterburg, 1961, p. 226). Autorius pastebi: „miestelyje jau yra 52 gerai įrengtos valstiečių trobos, bažnyčia, gyvena 234 žmonės. Dideliame mediniame pastate yra naudojamasi mineralinėmis voniomis. 18-oje puošnių namų gyvena poilsiautojai, yra kurorto salė. Joje vasaros metu atvyksta muzikantai, konditeris, veikia restoranas. Žinoma, ši gydymo įstaiga turi savo trūkumų, kompanijai dar teks daug ką sutvarkyti ir perstatyti, bet kartu reikia atminti, kad įstaiga neseniai įsikūrė“ (Ten pat). Žinome, kad 1848 m. buvo įkurta kompanija, į kurios veiklą iš pradžių įsitraukė Birštono klebonas Soroka, dėl neaiškių aplinkybių vėliau perkeltas į Žemaitiją, ir Vilniaus gydytojas Benediktas Balinskis. Vėliau prie šios kompanijos prisidėjo ir Panemunės dvaro savininkas Adomas Bartoševičius. Tik išaiškinus šios kompanijos istoriją, surinkus visus reikiamus dokumentus paaiškės mūsų kurorto istorijos vingrybės, peripetijos, pastatyti pastatai, kurortinio gydymo procesas ir nuosekli kurorto salės (kurhauzo) istorija. Tai svarbu ir dabartiniam, dar ryškesniam kurorto įvaizdžio kūrimui. Ir tai turėtų atlikti Birštono muziejus, nes tai yra viena iš jo veiklos funkcijų.

1854 m. sausio 26 d. sutartis

Kai kurias Birštono kurorto istorijos detales galime atskleisti peržiūrėjus senąją Birštono parapijos bylą, esančią Kaišiadorių vyskupijos archyve.

„1854 m. sausio 26 dieną Birštono bažnyčios klebonas Jurgis Sudimtas ir Vilniaus miesto gydytojas Benediktas Balinskis sudarėme šią sutartį:

1. Kunigas Jurgis Sudimtas įsipareigoja klebonijai priklausiančius dešinėje Nemuno pusėje esančius mineralinius vandenis ir prie jų esančias žemes, t. y. keturis margus (2,8 ha – V. K.) išnuomoti Vilniaus gydytojui Benediktui Balinskiui.

2. Sutartis įsigalioja nuo būsimų 1855 m. sausio ir sudaroma 12 metų laikotarpiui iki 1867 m.

3. Gydytojas B. Balinskis įsipareigoja iš turimų metinių pajamų sumokėti 150 rublių sidabru per 2 kartus iki liepos mėn. ir rugpjūčio mėn. pradžioje.

4. Pasibaigus šiam terminui gydytojas Balinskis įgyja visas teises pastatytiems pastatams ir įrengimams pagal 1839 m. Valstybės tarybos nustatytas taisykles (Turi teisę išpirkti, suteikiant nuolaidas – V. K.).

5. Minėtas žemes gydytojas Balinskis galės pradėti valdyti tik atlikus žemės išmatavimo darbus ir nustačius ribas tarp Birštono bažnyčios valdų ir Balinskio nuomojamų žemių.

6. Pradėjęs valdyti šias žemes Balinskis gali jomis naudotis, kaip jis pageidauja, statyti įvairius pastatus, įrengimus, naudoti įvairias medžiagas.

7. Klebonija įsipareigoja kitų nuomojamų žemių neatiduoti, nepasiūlius iš pradžių jų gydytojui Balinskiui.

8. Esant mirties ir nelaimės atvejui nuoma, įsipareigojimai atitenka gydytojo Balinskio artimiesiems“ (Birštono parapijos byla, Kaišiadorių vyskupijos archyvas, p. 37-38).

Adomo Bartoševičiaus protestas

Gydytojas Benediktas Balinskis, įgijęs dar 2,8 ha žemės su mineraliniais šaltiniais, jau turėjo iš viso 5,4 ha žemės. Apie 3 ha žemės kurorte turėjo ir Panemunės dvarininkas Adomas Bartoševičius. Jis kreipėsi į Vilniaus vyskupiją:  „Dar 1852 m. Vilniaus vyskupija informavo Birštono kleboną Jurgį Sudimtą, kad palankiomis klebonijai sąlygomis galima išnuomoti žemę ir mineralinius šaltinius. Nieko neinformavęs aš negavau jokios rezoliucijos, klebonas nuvyko pas Vilniaus gydytoją Benediktą Balinskį ir sudarė nuomos sutartį už 150 metinių rublių sidabru. Ši sutartis nuostolinga klebonijai. Aš pats esu vietinis, gyvenu 3 varstai nuo Birštono, mokesčius mokėčiau laiku ir garantuočiau savo turtu, prašau atsižvelgti į mano prašymą ir pageidavimus. Mokėčiau kasmet 200 rublių sidabru (Ten pat, p. 39-40).

Gydytojas Balinskis, būdamas nevietinis kreipiasi į Vilniaus vyskupiją, kad ši atmestų Bartoševičiaus prašymą ir padėtų iš valstybinės žemės ir turtų ministerijos vadovo grafo Kiseliovo gauti leidimą Birštono mineraliniais vandenimis naudotis  kaip ir Stakliškių mineraliniais vandenimis. „Nuo 1853 m. sausio Stakliškės pagal ministerijos ministro leidimą atiduoti 24 metų valdymui su sąlyga, kad visas vonias,  aparatūrą, vonių šildymą, tris namus procedūroms, parką pasivaikščiojimui“  (neaiški mintis ) (Vilenskaja gubernija, p. 224). Carinė vyriausybė gydytojams Balinskiui, Zelionkai ir kitiems šiems darbams skyrė 13824 carinių rublių sidabru. Vienok 1857 m. kilusiame gaisre pastatai sudegė ir 1859 m. į Stakliškes jau ligoniai nevyko. Tad Birštonas tapo kita gydytojo Balinskio biznio gysla.

Merkinės dekanas, Vilniaus vyskupija labiau palaikė gydytoją Balinskį, negu nuolatinį carizmo opozicionierių Adomą Bartoševičių. Vienok carinė turtų ministerija įpareigojo tiek gydytoją Balinskį, tiek kleboną Jurgį Sudimtą pakeisti nuomos sutarties punktą del kainos. Gydytojas B. Balinskis turėjo mokėti Adomo Bartoševičiaus pasiūlytą 200 rublių kainą, iš kurių 50 rublių turėjo tekti Vilniaus kunigų seminarijai. Vienok po penkerių metų,1865 m., kunigų seminarija skundėsi Vilniaus vyskupijai, kad ši minėtą mokestį gavo tik 1861 m. Iš gydytojo Balinskio paaiškinimo ryškėja, kad 1863, 1864, 1865 m. buvo nuostolingi. Poilsiautojai nevyko į 1863 m. sukilimo metu paskelbtą karo zoną. Prieštaringi ir kunigo Sudimto ir gydytojo Balinskio paaiškinimai dėl įmokų tuo laikotarpiu. Abu teigė, kad jie buvo sumokėti, bet jokių dokumentų apie įmokas nėra. Šiuo metu kurortas merdėjo, reikėjo pastatų ir įrengimo remonto.

(Bus daugiau)

Vytautas Kuzmickas,

istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas