Neišmoktos istorijos pamokos
Nuo seno žmogus praeidamas pro kryžių, Rūpintojėlį ar Šventojo skulptūrą, su pagarba nukeldavo kepurę ir persižegnodavo. Dabar gal žmonės ne tokie giliai tikintys, bet pagarbą tam, kas buvo šventa mūsų bočiams, jaučia. Atnaujinami ir statomi nauji kryžiai, sergstintys mūsų kasdieninį gyvenimą ir laiminantys darbuose. Daug kur juos vietiniai gyventojai prižiūri aplinką, prieš šventes papuošia gėlėmis.
Tad labai nustebino, kai buvo paskambinta iš Šilavoto seniūnijos ir pranešta apie Žarstos kaime nuniokotą koplytėlę. Su seniūne Neringa Pikčilingiene nuvykome pasižiūrėti, kas ten iš tikrųjų atsitiko. Seniūnė tikino, kad tik prieš keletą dienų važinėjo po kaimą ir viskas tvarkoje.
Deja, pamatėme , kad visi koplytėlės stiklai išdaužyti akmenimis, išspardyta kojomis. Jėzus Kristus stovi skleisdamas širdies šviesą, prie jo kojų guli parversta angelo skulptūra, visur pilna stiklų.
Mums bevaikštant aplink, pro šalį važiuodamas stabtelėjo vietinis gyventojas, kuris ir papasakojo, ką žino apie šią koplyčią.
Kryžkelėje ji buvo pastatyta kaimo gyventojų lėšomis 1920 metais. Neaišku tik, kokia intencija, nors galima manyti, kad tai buvo karo su lenkais ir bermontininkais metu. Kaimo žmonės tuo metu statydavo kryžius ir koplyčias ne tik pagerbdami žuvusiuosius, bet ir norėdami apsisaugoti nuo priešų, ligų ir nelaimių. Dėl tos priežasties kryžiai buvo statomi kryžkelėse.
Pasak žmogaus, du karus pergyveno koplytėlė ir daug nenukentėjo. Prie jos meldėsi ir rusų, ir vokiečių kariai, ir niekas nedrįso paniekinti. O dabar, nepriklausomybės metais, atsirado niekdarių, kuriems nieko nėra švento. Ir tai jau ne pirmas kartas.
Ankstesniais metais Šilavoto mokyklų mokiniai su mokytojais keliaudavo lankydami savo krašto žymias vietas, neaplenkdavo ir Žarstos koplyčios. Gal dabar tik garsiai kalbame apie patriotizmą, apie pagarbą savo kraštui, savo žmonėms, savo kalbai ir savo šalies globėjams? Juk iš toli žmonės neatvažiavo niokoti Žarstos koplytėlės, tai padarė, ko gero, netolimose apylinkėse gyvenantys žmonės. Ir nereikia manyti, kad tai buvo vyresnio amžiaus žmonės. Jiems nepakiltų ranka pakelti akmenį prieš kaimą saugančius šventuosius.
Kaip pasakojo vietinis gyventojas, prieš porą metų atsirado gerų iš šių vietų kilusių žmonių, kurie sutvarkė aplinką, išrovė senus krūmus, pasodino naujus krūmelius, išklojo plytelėmis.
Iš tikrųjų tie, kas niokoja tokias tautos ar kaimo šventas vietas, už savo negerus darbus nelieka nenubausti. Anksčiau ar vėliau atpildo metas ateina, net jei nuteis ne kaimo žmonės ar policijos pareigūnai.
Seniūnė žadėjo atsiųsti darbininkus ir įstiklinti langus, sutvarkyti koplytėlę.
Stasė Asipavičienė
