Susitikimas su „Kukulių giesmių“ autoriumi Vytautu Bajoru

Šiais mokslo metais lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Padvelskienė, padedama bendraminčių, žada gimnazijoje organizuoti kultūrinius renginius – susitikimus, koncertus su žinomais šalies atlikėjais ir buvusiais gimnazistais, savo gyvenime jau kažko pasiekusiais. Susitikimas su smuikininku Gediminu Dalinkevičium ir gitaristu Simonu Bušma įvyko rugsėjo 10 d. O rugsėjo pabaigoje gimnazijoje viešėjo buvęs mokinys ir gimnazijos prezidentas Vytautas Bajoras, išleidęs antrąją savo eilėraščių knygą „Kukulių giesmės“.
Originalus, šmaikštus, artistiškas, jaunas ir laisvas žmogus. Neieškantis žodžio kišenėje, gebantis į gyvenimą žiūrėti paprastai, nebijantis pakritikuoti šiuolaikinės visuomenės deformacijų, ne tik į kasdieninius reiškinius, bet ir į save pažvelgti pro lengvos ironijos akinius. Toks įspūdis susidaro vos po keleto eilėraščių rinkinio „Kukulių giesmės“ autoriaus V. Bajoro bendravimo su auditorija minučių. Tačiau po lengvai „nuprotėjusio“ žmogaus kauke slepiasi subrendęs rimtas žmogus. Tai Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir Dailės akademijos absolventas, diplomuotas architektas ir dailininkas, įmonės „Metroprojektas“ vadovas, nuo mokyklos brendusio lyderio pavyzdys.
Apie jį plačiau kalbėjo lietuvių kalbos mokytoja Danutė Padvelskienė, pristatydama knygos autorių. Iš prisiminimų ir muziejuje surastos medžiagos iškilo daug V. Bajoro gebėjimų ir talentų, atsiskleidusių dar mokykloje. Du kartus jis buvo tapęs šauniausiu mokyklos moksleiviu. Ne kartą apdovanotas pagyrimo raštais už labai gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį, diplomais už pasiekimus sportinėje veikloje, dalyvavimą jaunųjų literatų šventėse, konkursuose ir olimpiadose. Besimokydamas gimnazijoje V. Bajoras tapo Kauno apskrities jaunųjų prozininkų konkurso, skirto Juozo Paukštelio literatūrinei premijai, prizininku.
Kaip ir gyvenimas, taip ir knyga turi pradžią kažkame, iš kažko. Knygos „Kukulių giesmės“ pradžia, anot Vytauto, buvo Prienuose kažkada gyvavusi grupė „Prienų kukuliai“, kuriai jis rašė tekstus. Vėliau tiek dainoms skirti tekstai, tiek likę užrašų knygutėse sugulė į eilėraščių rinkinius. Nors knygų pristatymus V. Bajoras rengia daugiausia didžiuosiuose miestuose, atsiliepia į kvietimus atvykti ir į mažesnius, o Prienams ir gimnazijai, kaip pats sakė, jaučia tam tikrus sentimentus.
Susitikimo su žiburiečiais metu knygos autoriui ir dainų atlikėjui talkino jo draugai, susivienijimo „Spinta“ dalyviai: Dailės akademijos studentė Rūta, medicinos fizikas, Vilniaus universiteto doktorantas Marius, Vytauto pusbrolis, KTU studentas Paulius ir dar vienas dalyvis, iki renginio pabaigos panorėjęs likti incognito. Anot V. Bajoro, jį supantys draugai – bendraminčiai ir tikri „antikvariniai reliktai“, kurių padedamas jis rengia susitikimus – koncertus. Vykusiame „Žiburyje“ buvo daug kūrybos ir improvizacijos ir beveik ištirpusios ribos tarp suaugusiųjų ir vaikų, mokytojų ir mokinių. „Kai augame, dažnai suaugę žmonės mus riboja, todėl jaunas žmogus bijo prisipažinti, kas jam patinka“, – pristatydamas vieną iš mylimiausių savo dainų, pasakojančių apie tarsi nekaltą pomėgį, laužantį visuomenės normas, sakė knygos autorius. Beje, dažnas V. Bajoro eilėraščių personažas – maištingos sielos jaunas žmogus, laužantis tradicinės visuomenės mąstysenos ir elgsenos stereotipus.
Verčiant knygos lapus, po kiekvieno jo eilėraščio vis plačiau veriasi šypsena, o prieš akis ne vienam iškyla Juozas Erlickas. Knygoje yra daug panašių tekstų, kuriuos apibūdina knygos anotacija: „Knygelės tikslas – sustabdyti nuolat skubantį žmogų bent dešimčiai minučių, priversti jį nusišypsoti, pažiūrėti į save, aplinkinius ir knygelės paveiksliukus“.
Antroji knyga, kaip ir didžioji dalis pirmosios, iliustruota paties autoriaus, o kai kurie eilėraščiai jau yra tapę dainomis ar proginiais kupletais. Vieną iš tokių eilėraščių interpretavo „Žiburio“ gimnazistai Vytautas Trakymas ir Tomas Kuzmauskas, dainą skyrę bendramokslei Elenai. V. Bajoro eilėraščius skaitė ir gimnazistas Tadas, kiekvieną kartą pakildavęs vis iš kitos salės vietos. Suprantama, tai suteikė susitikimui originalumo ir žaismingumo. Renginį paįvairino filmuota medžiaga, kurioje humoristinius V. Bajoro eilėraščius skaitė jo draugai, Vaikų globos namų vaikai.
Paties V. Bajoro sumanymu ir pastangomis susitikimas virto valandos laiko eilėraščių, muzikos ir dainų su pantomimos elementais spektakliu, kurio metu netrūko geros nuotaikos, juoko ir nuoširdžių plojimų.
Renginio pabaigoje Vytautas padėkojo už nuoširdų ir šiltą priėmimą ir pažadėjo palikti keletą knygų bibliotekai. Norintieji galėjo jų įsigyti po susitikimo ir gauti autoriaus autografą.
Roma Sinkevičiūtė