Rudens dovanos gurmanams ir sveikuoliams
Nors vasaros pradžioje buvo žadama, kad už ilgą žiemą bus atlygis – ilga vasara, o rugsėjis – vienas iš vasaros mėnesių, dabar jau galime tikėtis tik bobų vasaros. Oras sparčiai vėsta, naktimis prireikia ir storesnio apkloto.
Rudenį pranašauja ne tik vėsus oras ir erzinantis bei depresiją skatinantis lietus. Vienas iš aiškiausiai matomų įrodymų, kad jau metas ruoštis šaltajam sezonui – krentantys medžių lapai. Grybautojai per juos sunkiau pastebi grybų kepurėles, šlavėjai krentant lapams vis sunkiau pastebi savo atliktą darbą, o mašinų vairuotojai keiksnoja medžius, po kuriais stovi jų automobiliai.
Tačiau ruduo ir gėrybių sezonas. Rudenį gamta atiduoda viską, ką nuo pavasario, per visą vasarą daigino, brandino, ką žemdirbiai, sodininkai puoselėjo. Neskaitant įvairiausių uogų, grybų, vaisių, daržovių, yra keletas gėrybių, kurias gamta atiduoda veltui – tik imk ir naudokis.
Lietuvoje auga du medžiai, kurie kiekvieną rudenį mums padovanoja dalelytę savęs. Vienas iš jų yra, galima sakyti, Lietuvos nacionalinis medis ąžuolas. Kiekvieną rudenį ąžuolai žemei atiduoda giles. Ir lapai, ir gilės dažnai per mažųjų mokinukų rankas pasiekia šiltus namus arba mokyklas. Čia jie tampa dekoracijomis, piešiniais, figūrėlėmis ir dovanomis mamoms. Tačiau tik retas gamtą mylintis ir pažįstantis lietuvis pasinaudoja ne gilės grožiu, o maistingumu. Retas kuris renka giles tai legendinei, ne visų dar paragautai, kai kurių prieštaringai vertinamai gilių kavai.
Kavą dažniausiai perkame prekybos centruose, kur puikuojasi įvairiausių rūšių, skonių bei pakuočių gausybė. Kai kurių parduotuvių lentynose atsirado ir gilių kavos. Tačiau viskas turi savo kainą. Kavos pupelių nepavyks užsiauginti, tačiau gilių net nereikia auginti, jas tereikia susirinkti iš po ąžuolų, kurių Lietuvoje tikrai netrūksta. Daug jų ir Prienuose. Ne veltui turime „Ąžuolo“ progimnaziją.
Susirinkti ir neskubėti
Geriausia būtų rinkti jau sunokusias rudas giles, tačiau tiks ir žalesnės. Atkreipkite dėmesį, ar gilėse nematyti mažyčių skylučių. Tokių geriau neimkite – sukirmijusios gilės kavos skonio tikrai nepagardins.
Grįžus iš miško ar parko giles teks porą dienų plačiai paskleidus padžiovinti. Surinktų gilių kepurėles nuimkite ir sumeskite į krosnį (ąžuolas ir namus pašildys) arba atiduokite vaikams – natūralios kareivėlių kepurėlės bus geriau, negu kompiuteryje mirgančios neaiškios būtybės. Švarias giles plonai paskleisite kepimo skardoj ir maždaug 15 min padžiovinkite 70-80 laipsnių kaitros orkaitėje. Joje gilių kevalėliai perskils pusiau, o tie, kurie neskilo, lengviau išsilukštens. Lukštenti pradėkite nuo to galo, ant kurio puikavosi gilės kepurėlė.
Giles reikia sudėti į puodą, užpilti šviežiu pienu ir užvirinti. Jas virti reiktų vis pamaišant atidengtame puode apie 30-40 min, kol suminkštės. Reiktų vis papildyti pieno ir nugraibyti paviršiuje susidarančią plutą. Pavirus giles reikia perplauti vandeniu ir nusausinti. Geriausia tai būtų padaryti paskleidus plačiai ant popieriaus. Gilėms išdžiūvus jas galima šiek tiek pasmulkinti ir paskrudinti orkaitėje, įkaitintoje iki 60-70 laipsnių. Skrudinti reiktų maždaug valandą ar pusantros, kol gilių branduoliai visiškai išdžiūs, sukietės ir rudai paskrus. Daugiau paskrudinus gilės bus tamsesnės, o kava šiek tiek aitresnė, mažiau skrudintos bus šviesesnės, o kava švelnesnė. Paskrudintas giles reikia sumalti kavamale ir suberti į sandarią tarą. Kava paruošta. Beje, jeigu planuojate kavą gerti ištisus metus, išsivirkite tik dalį gilių, kitas, švarias ir sausas, palaikykite, kol pabaigsite jau sumaltų gilių kavą. Taip kava bus šviežesnė ir nepraras savo aromato. Nereikia pamiršti, kad natūralių gilių kavos skonis yra šiek tiek kitoks negu kavos pupelių, tačiau tikrai bus skanu.
Beje, gilėse nėra kofeino, tačiau yra naudingų medžiagų. Ji stiprina organizmą, valo kraują, šalina iš organizmo toksinus, stabdo viduriavimą, jos duodama gydant vaikų mažakraujystę, rachitą. Gilių kava mažina cukraus kiekį kraujyje, todėl tinka ir diabetikams. O su cinamonu ji dvigubai veiksmingesnė.
Kitas medis, mums padedantis ne tik sutaupyti, bet ir sveikai gyventi, yra kaštonas. Mokinukai ir kaštono vaisių daro įmantrias dekoracijas, tačiau kaštonas vertas daugiau.
Kaštonus geriausia naudoti kaip patiekalų pagardus. Kaštonų galiukus reikia įpjauti X forma, kad garai galėtų lengvai išeiti ir kaštonai nesprogtų. Sudėti ant kepimo skardos taip, kad įpjautos vietos būtų viršuje, ir kepti 220 temperatūroje 15-25 min, kol suminkštės. Kaštonams reikia leisti atvėsti ir tada nulupti. Taip juos bus galima naudoti įvairioms salotoms ir troškiniams. Jais galima pagardinti ir žuvies troškinius.
Tokiam troškiniui reikės žuvies, 100 g sviesto, stiklinės grietinės, 100 g tarkuoto sūrio, 400 g kaštonų, šaukštelio maltų juodųjų pipirų bei druskos. Žuvį reikia supjaustyti gabalais. Į molinius puodelius įdėti po gabalėlį sviesto ir po vieną šaukštą grietinės. Tada sudėti žuvį, apibarstyti ją pipirais, druska ir sūriu, sudėti išvirtus kaštonus. Padaryti padažą iš likusios grietinės, lydyto sviesto, žiupsnelio džiūvėsėlių ir sūrio. Šiuo padažu užpilti kaštonus ir dar įpilti po 3 šaukštus karšto vandens. Puodynėles užlipdyti padaryta tešla, sutepta kiaušinio plakiniu, ir užbarstyti sūrio. Kepti 180 laipsnių orkaitėje, kol tešla paruduos.
Kaštonų lapus galima naudoti ir kaip vaistą: vieną valgomą šaukštą sudžiovintų ir susmulkintų kaštonų lapų arba vieną arbatinį šaukštelį džiovintos ir sumaltos žievės miltelių užpilti puse litro vandens, užvirinti ir ant silpnos ugnies virinti 15 minučių. Ataušinti, nusunkti ir gerti po pusę stiklinės 4 kartus per dieną prieš valgį. Ši arbata padeda sergantiesiems reumatu, podagra, bronchitu, tuberkulioze, pablogėjus virškinimui.
Gamta žmonėms atiduoda daug, tačiau žmonės pamiršta, kaip tuo pasinaudoti, ir gamtą ima ardyti, griauti. Kartais tai, ką gali pasiimti pats, yra žymiai geriau ir sveikiau, negu yra pagaminta neaiškios kilmės gamykloje.
Parengė Mantvydas Prekevičius
