Gamta ir pati gydo savo žaizdas
Praėjusį pavasarį Prienų miškų urėdijos „Verknės“ girininkijos miške buvo suorganizuota simbolinė talka, kurios metu buvo pasodintas paskutinis hektaras 2010 metais prasiautusio škvalo nuniokotoje teritorijoje. Talkoje dalyvavo visų girininkijų girininkai, Prienų rajono savivaldybės, Jiezno bei Stakliškių seniūnijų atstovai ir Seimo nariai Andrius Palionis ir Vytautas Kamblevičius.
Su „Verknės“ girininkijos girininku Aurimu Bartuška vaikštome po jau žaliuojančius plotus, pasodintus vietoje pražuvusių miškų. Tik vienas kitas likęs aplaužytas medis ar jo stuobrys liudija, kad čia buvo brandus miškas. Pirmaisiais metais po audros pasodinti medeliai, ypač berželiai, jau išstypę apie 3-4 metrus, o pušaitės ir eglaitės dar tik stiebiasi, tvirtai įsikabindamos šaknimis į žemę. Pasak girininko, per trejus metus, kaip ir reikalaujama, atkurta ir atsodinta per150 hektarų, iškirstų plynais kirtimais medynų. Per pastaruosius metus nebuvo iškirsta nė viena planinė biržė, tik praėjusį mėnesį iš dviejų nedidelių plotelių buvo paruošta skroblo ir baltalksnio medienos.
– Pirmiausia stengėmės laiku likviduoti škvalo padarinius, tad visas urėdijos dėmesys buvo skirtas mūsų girininkijai. Kitų penkių girininkijų, kurių nepalietė gamtos stichija, girininkai su savo komandomis įsteigė mini girininkijas, turėjo savo teritorijas ir ruošė medieną visus metus. Bet su savomis pajėgomis nebūtume galėję laiku susitvarkyti, tad reikėjo kviestis talkininkų. Didžioji dauguma medžių buvo išversta, kitų išjudintos šaknys. Nedidelis vėjas juos taip pat guldė ant žemės. Per trejus metus likviduota apie 60 tūkst. kub. metrų medienos. Tai buvo sudėtingas ir daug pastangų reikalaujantis darbas, tačiau ne mažesni laukia ir ateityje, kai reikės atlikti visus planinius ugdymus, valymus ir retinimus, – pasakoja girininkas
„Verknės“ girininkijos teritorijoje yra apie7000 hamiškų, iš kurių2700 havalstybiniai, administruojami Prienų miškų urėdijos, o kiti privatūs. Neseniai prisidėjo ir vadinamieji rezerviniai miškai, kurie buvo skirti privatizavimui. Jie yra apleisti ir netvarkyti, neturi savininkų. Girininkijos į privatininkų miškus nesikiša, nors jeigu prašo pagalbos, visada padeda. Tiesą sakant, tik kai kurie savininkai laiku susitvarkė savo miškus, išvežė medieną ir atsodino. Bet yra ir tokių, kur visi šie darbai neatlikti, ir tai gresia kinivarpų antplūdžiu.
Visi šie išbandymai likviduojant škvalo padarinius A. Bartuškai yra jau antras profesionalumo išbandymas. 2002 metais, tik pradėjus dirbti girininko pareigose, pirmiausia teko tvarkyti uraganų Anatolijaus ir Ervino miškui padarytą žalą, atlaikyti kinivarpų invazijas eglynuose. Žinoma, po 2010 metų rugpjūčio 8 nakties siautėjusios gamtos stichijos mastas buvo daug didesnis. Juk praktiškai dingo, buvo išvartyti ir išlaužyti ištisi miškeliai. Degsnių miškas visas išnyko, tik patys pakraščiai atsilaikė, Gojaus miško dalis, vadinama „uodega“ irgi prapuolė. Suniokotų miškų bendrą vaizdą buvo galima pamatyti tik iš lėktuvo.
Bevaikštant po jau žaliuojančius jauno miško plotus, patyręs girininkas pastebi, kad gamta pati stengiasi užgydyti savo žaizdas. Kaip niekad pastaraisiais metais dera eglės, vos atlaikydamos kankorėžių svorį, storu kilimu po ąžuolais pribiro gilių. Atrodo, bus įsiveisęs ir savaiminis ąžuolynas, tik svarbu laiku iškirsti ir pašalinti kitus nereikalingus medžius. Ką škvalas negero padarė, gamta stengiasi grąžinti su kaupu, tik žmogui reikia prisidėti savo darbu ir meile.
Girininkas pasakoja, kad šiemet vyksta miškotvarkos projektas ir bus žymiai daugiau sanitarinių kirtimų. Be to, labai svarbu, kad bus padaryti planai, bus žymiai lengviau dirbti ir vykdyti kultūrų priežiūros ir jaunuolynų ugdymo darbus. Miškininkų darbe svarbiausias dokumentas, kuriuo vadovaujamasi, ir yra šis projektas.
Jaunuolynų bus daug ir juos ugdyti reikės atsakingai. Dabar atsodintų ir atželdintų 1-3 metų plotas yra 150 ha. Tai dar nedideli medeliai, jiems, kaip „lopšelinukams“ reikalinga priežiūra, apsauga nuo miško žvėrių. Pasak girininko, vėliau ateis retinimų banga, kai medžiai sulauks 20-30 metų (priklausomai nuo medžių rūšies).
Gamta nemėgsta tuštumos, tai vienur, tai kitur pridygsta savaiminių medžių, kurie stiepiasi savo augimvietėse dar geriau negu pasodinti. O miškininkams reikia juos ugdyti ir auklėti vienodai.
„Verknės“ girininkijos girininkui Aurimui Bartuškai, kaip turinčiam pakankamą darbo stažą, pasiekusiam gerų darbo rezultatų Generalinės miškų urėdijos urėdo Benjamino Sakalausko įsakymu Miškininko dienos proga suteikta II kvalifikacinė girininko klasė ir tai liudijantis pažymėjimas.
Stasė Asipavičienė
