home Kultūra „Davatkyno“ užaugintas menininkas

„Davatkyno“ užaugintas menininkas

Kai širdį sujaudina tikras nuoširdumas, prisiminimai ir šilti įspūdžiai pasilieka ilgam. Tokia gera aura supo Vilniaus dailės akademijos absolvento Petro Lincevičiaus tapybos parodos „Takeliai namo“ atidarymą, į kurį dauguma jaunojo dailininko gerbėjų atvyko iš Šilavoto krašto. Petras Lincevičius – garsiosios Dabrišių, menininkų, poetų, skulptorių, medinčių, giminės atžala. Nenuostabu, kad į sūnaus, sūnėno, vaikaičio pirmosios personalinės parodos atidarymą atvyko kone visa giminė, jo mokytojos, nuo mažų dienų jį pažinoję kraštiečiai. Pristatydama parodą Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė prisipažino jau seniai taip nesidžiaugusi. Ne tik dėl to, kad dalis renginyje dalyvavusių žmonių yra tiesiogiai susiję su muziejumi, yra artimi tarsi giminės, bet ir todėl, kad pristatoma jauno, profesionalaus kūrėjo, žmogaus, kurį išaugino mūsų krašto žemė, paroda. Pasakodama, kokiais keliais P. Lincevičiaus paroda atkeliavo į Prienų krašto muziejų, muziejaus vyr. fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė atkreipė dėmesį į vieną dailininko paveikslą, vaizduojantį drugį – kandį, kuris buvo eksponuojamas paskutinio dailininkų plenero „Davatkyne“ metu. Petras yra muziejininkų kolegės (muziejaus padalinio „Davatkyno“ prižiūrėtojos Danguolės Lincevičienės – aut.) sūnus, tad jos dėka jaunojo dailininko darbai surado kelią į Prienus.  

Paveikslai mena praeitį, istoriją, paties dailininko istoriją

 „Labai smagu. Pirma personalinė paroda savame krašte ir dar muziejuje“, – su šio krašto žmonėms būdingu santūrumu džiaugėsi ir už parodytą dėmesį susirinkusiesiems dėkojo tapytojas P. Lincevičius. Jaunasis dailininkas teigė ir įkvėpimo darbams besisemiantis iš muziejaus, iš Šilavoto „Davatkyno“. Daug darbų ten gimę. Dauguma parodoje eksponuojamų paveikslų – iš šių metų baigiamojo bakalaurinio darbo, ciklo „Kita laikrodžio pusė“. „Tai darbų ciklas apie praeitį, istoriją, apie mano paties istoriją, mano senelių, prosenelių, proprosenelių išlikusius daiktus, kurie yra surinkti ir laikomi muziejuje. Tie visi daiktai man sukelia dvilypius jausmus: parodo žmogaus laikinumą (daiktai gyvena daug ilgiau už jų šeimininkus) ir sukelia nostalgiją. Laikydamas tuos daiktus tarsi jaučiu, jog tai buvo ramesni laikai  nei dabartiniai – vartojimo, elektronikos amžius. Žmonės prieš šimtą metų turėjo savo erdvės, galėjo pabūti vieni... Atsiranda noras išgyventi tuos laikus per tapybą. Aš tai stengiuosi daryti, todėl ir parodos pavadinimas – „Takeliai namo“. Namai man asocijuojasi su ramybe, su šiltais jausmais, kuriuos sukelia ir išlikę proprosenelių daiktai. Takeliai yra pati tapyba. Praeities, šio krašto namų takeliai“,– pasakoja autorius. D. Lincevičienė prisiminė, kad Petras tapė jau nuo 3 metų. Tada buvo surengta ir pirmoji jo darbų parodėlė. Mamos pasakojimu, būdamas trejų sūnus susirgo ir visą žiemą su mama praleido ligoninėje Marijampolėje. Visą žiemą jis piešė. Darbuotojai, pamatę mažamečio piešinius, surengė parodą ligoninėje. Pasak Danguolės, Petras labai daug piešia, bet ant sienų, kaip yra darę dauguma mažų vaikų, nepiešė. P. Lincevičiaus tėtis Konstantinas buvo atviresnis. Anot jo, visi vaikai piešia ant sienų, bet kartais užtenka žvilgsnio, kad daugiau nebepieštų. Tokio „įvertinimo“ – tik žodžiu – jam kartą pakakę, kad liautųsi piešęs visam gyvenimui. „Dailininkas šeimoje turi būti vienas. Aš galvojau, kad mes būsim du. Kažkada ir aš bandžiau menu užsiimti, bet mano menas buvo toks, kad visi pasibaisėjo, tai daugiau nebepiešiau“, – linksmai prisipažino Konstantinas. Istorija buvusi tokia: trylikametis paauglys, vartydamas tuo metu populiarų žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“, radęs Leonardo da Vinči paveikslą ir jį perpiešęs. Bebaigiant paveikslą pamačiusi mama susiėmė už galvos – tai buvo moters aktas. Kaimo vaikui žodis „aktas“, kurį pavartojo piešinį sukritikavę suaugusieji, asocijavosi su pažeidimu, kurio pagrindu surašomas aktas. Vaiko bandymas užsiimti menu buvo sužlugdytas.  

Tarp artimųjų

Kokie nuoširdūs, paprasti, valstietišką pasaulėjautą ir meilę tautosakai išsaugoję Šilavoto krašto žmonės, galima pajusti išgirdus, kaip kalba Petro giminaičiai: tetos, dėdės, dalindamiesi mintimis apie jaunąjį dailininką ir jo kūrybą. „Toks jausmas, kad sugrįžti į pačią pradžią. Yra paveikslas, kuris tarsi per širdį pervėrė“, – žvelgdamas į beveik išblukusį, vos įžvelgiamą kitos nuotraukos pusės tekstą atspindintį paveikslą, primenantį „murziną“ lapą, sakė P. Lincevičiaus dėdė poetas Gintautas Dabrišius. Anot jo, didelė vertybė, kad visi senieji, apie prosenelių gyvenimą pasakojantys daiktai, kuriems gali būti 100 ir 200 metų, niekur nebuvo išvežti, į jokius muziejų fondus – jie pasiliko „Davatkyno“ nameliuose. Sūnėnui jis palinkėjo tęsti tą pajautos tarp praeities ir dabarties skambėjimą, nenutolti nuo natūralumo ir greičiau išeiti į pačius vandenis. Viena teta prisipažino pati nuo pat jaunystės žavėjusis menu, tačiau savo artimoje aplinkoje menininkų neturėjusi, tad džiaugėsi, kad gali gėrėtis ir didžiuotis šia Dievo dovana apdovanotu giminaičiu. Ji linkėjo Petrui nepamiršti Aukščiausiajam padėkoti už tą dovaną ir pažėrė visą šūsnį aukso vertės patarimų: atradus savo kelią, niekada per daug nesižvalgyti į kitus kelius, klausant kitų nurodymų, pačiam pajusti, ką duoda Aukščiausiasis, nepasiduoti kritikai, bet ir nepasikelti į puikybę, išlikti jaunatviškam ir santūriam, o sulaukus brandos amžiaus ir pripažinimo išlikti savimi ir prisiminti, kam yra dėkingas už tai, kuo gali džiuginti kitų žmonių širdis. „Kiekviena giminė, šeima didžiuojasi savo gražiais, prasmingą gyvenimą pasirinkusiais žmonėmis. Esi ne tik Dievo pirštu palytėtas, bet ir visu delnu paglostytas“, – sveikindama sūnėną ir perduodama jam nuoširdžius linkėjimus nuo Anglijoje gyvenančios pusseserės Kristinos kalbėjo teta, tėčio Konstantino sesuo. Abejingų nepaliko močiutės ir anūko apsikabinimas, palydėtas tik į ausį pakuždėtais jiems vieniems žinomais žodžiais, santūriai įteikta slapta dovanėle.  

Krašto žmonių pagarba ir meilė

Su pirmąja personaline paroda jos autorių sveikino ir gausus būrys kraštiečių. P. Lincevičiaus auklėtoja, Šilavoto pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Virginija Maščinskienė susitikimą su auklėtiniu muziejuje pavadino stebuklu. „Kai ateini į tokį renginį ir pamatai savo vaikus, visai kitokius, kitaip nei stebuklu pavadinti negali“, – sakė ji. Anot auklėtojos, ta klasė, kurioje mokėsi ir būsimasis dailininkas, buvo ypatinga. Joje buvo daug gabių, talentingų, vėliau daug pasiekusių vaikų. Ir ne tik toje klasėje – šalia auklėtojos nuolat būdavę gabių vaikų: „Kiti mokytojai stebėdavosi, kad mano vaikai visada yra patys geriausi“. Auklėtoja džiaugėsi, kad Petro talentas ištryško Šilavoto krašte, iš tos kūrybinės versmės, kuri iš Sarginės upelio, iš Pagirių ištekėjusi. Ir begalinio darbštumo, kurio ji, kaip mokytoja,  negalėjusi nepastebėti. Pasidžiaugti talentingo mokinio pasiekimais atvyko ir Šilavoto pagrindinės mokyklos muzikos mokytoja Lijana Sarnickienė. Ji pasakojo atsimenanti šį vaiką, kuris jau tuomet atrodė žinantis, ko nori, ir tiesiai einantis tikslo link. Šventės proga ji padovanojo buvusiam mokiniui ir visiems susirinkusiesiems puokštę savo kūrybos dainų mūsų krašto poetų: G. Dabrišiaus, S. Juršienės, Šilavoto kunigo Petruškevičiaus ir kitų žodžiais. Buvęs ilgametis Šilavoto pagrindinės mokyklos direktorius Jonas Mikučiauskas didžiavosi, kad ne itin derlinga Šilavoto žemė yra derlinga savo kultūriniais ištekliais, išauginusi daug darbščių, talentingų, žymių žmonių ir visą dailininkų plejadą. Prisimindamas mokyklą, kuri išugdė gal penkis dailininkus, iš kurių dviejų jau nebėra gyvųjų tarpe, o paskutinis, Pilipavičius, baigė mokyklą apie 1961 metus. Po beveik 50 metų subrendusiam naujam menininkui P. Lincevičiui buvęs mokyklos vadovas linkėjo kūrybinės sėkmės, garsinti svetur ne tik Šilavoto, bet ir Prienų rajono vardą. Šilavoto seniūnė Neringa Pikčilingienė skatino jaunąjį dailininką nenutolti nuo savo žemės, likti savo šaknimis, mintimis Šilavote ir atminimui įteikė simbolinį angelą, kuris kviestų namo. P. Lincevičių sveikino ir nuoširdų ačiū tarė Prienų rajono savivaldybės kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis, džiaugdamasis, kad dar vieno jaunojo menininko, mūsų kraštiečio, darbais pasipuošė Prienų krašto muziejus. Didžiulis nuopelnas, jo nuomone, yra tėvelių, kurie įskiepijo tokį požiūrį į pasaulį, koks matomas jo darbuose. Vedėjas palinkėjo, kad ir toliau lydėtų atradimai, ieškojimai, o kūrybinė mūza namuose būtų nuolatinis svečias. Dar kartą pasidžiaugdamos jauno, perspektyvaus, talentingo dailininko darbais Krašto muziejaus vadovė ir parodos iniciatorė išreiškė viltį, kad pirmoji personalinė paroda Prienų krašto muziejuje yra kelio į aukštumas pradžia. Be šios parodos, P. Lincevičius yra surengęs šešias grupines parodas, dalyvavęs septyniuose dailininkų pleneruose Šilavote, 2011 m. apdovanotas Dalios Gruodienės vardo premija. Šiuo metu Vilniaus dailės akademijos Tapybos bakalauro studijas baigęs absolventas tęsia studijas ir siekia magistro vardo. Ateityje jaunasis  dailininkas svajoja mokytis doktorantūroje ir dirbti akademinį darbą.

Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close