Gyvenimas marguose audinių raštuose

Malonu, kai žmogus sulaukia garbingo amžiaus, yra sveikas ir žvalus, bendraujantis ne tik su savo artimaisiais, bet ir aplinkiniais. Gal tai Dievo dovana, o gal likimo lemtis, kad Onutė Žemaitienė, dzūkė nuo Varėnos, puikiai prigijo Birštone ir rugsėjo 3 dieną atšventė savo 80-ąjį gimtadienį.

Gražią ir šiltą praėjusį šeštadienį pažymėti neeilinio jubiliejaus susirinko patys artimiausi žmonės: vaikai, anūkai, seserys ir brolienės bei jų vaikai ir vaikaičiai. Ir ne tik tostus ir linkėjimus išsakyti, bet ir pasidžiaugti prasmingai nugyventu gyvenimu ir padarytais gražiais darbais. O parodyti yra ką – Onutė nuo pat jaunystės buvo puiki verpėja, audėja, mezgėja ir siuvinėtoja. Taigi susirinkusieji į jubiliatės garbei surengtą giminės suėjimą galėjo pasigrožėti Onutės darbų parodėle.

Ne kasdien susitinka giminės. Pasaulis dabar mažas, vieni vienam krašte, kiti kitam, tad tie suėjimai būna reti. Todėl ir džiaugiasi vieni kitus matydami. Ir kalbų kaip vandens, prisiminimai seka vienas kitą. Ypač kai aplink gražiausias vaikystės ir jaunystės akimirkas menantys žmonės. Onutė linksmai sukasi, kalbasi, džiaugiasi, apkabina savo mielus ir brangius žmones. Nepasakysi, kad jau nemažai metų priskaičiuota. Gal ir teisybė, kad senatvė – ne liga, o sielos būsena.

Atsitraukę toliau nuo besirenkančių svečių su Onute kalbamės apie pragyventus metus, jaunystę ir vėlesnį gyvenimą, jau siejamą su Birštonu.

Gimė 1933 metų rugsėjo 3 dieną Varėnos rajone Pabeznykų kaime ūkininkų šeimoje. Mokslų teko ragauti mažai, tačiau dirbti pradėjo nuo mažų dienų. Tėvai savo pavyzdžiu rodė, kad reikia dirbti tai, ką pajėgi, pagal savo amžių ir jėgas. Maži ganė gyvulius, didesni – prie sunkesnių ūkio darbų. Juk duonos visiems reikėjo – augo penki vaikai: du sūnūs ir trys dukros.

– Pamenu, kaip mamytė mokė verpti – ji verpia linus, o aš – pakulas. Reikia laiku suverpti, nes tuoj reikės sėsti į stakles ir austi. Tokiems moteriškiems darbams, dar pridėjus siuvimą ir mezgimą, buvo skirti visi rudens ir žiemos vakarai. Viską reikia suspėti iki pavasario, kol vėl prasidės pavasariniai žemės ūkio darbai, – pasakoja Onutė Žemaitienė.

Ne kažin kokia buvo vaikystė, tačiau vaikai viską lengviau išgyvena ir nesinešioja širdy nuoskaudų. Juk vaikystė ir jaunystė – puikus laikas, kai matai tik šviesią ateitį ir laikini vargai atrodo nesunkiai įveikiami. Tad ir pokalbio metu nesigirdėjo liūdnų gaidų.

Nuo jaunystės Onutė buvo linkusi prie gražių darbelių, rankdarbių, nors ir kulti su tėveliu spragilais teko. Mokėjo ne tik verpti ir austi, kaip dažna kaimo moteris, bet ir mezgė, siuvinėjo, nėrė vašeliu.

Ištekėjo Onutė vos sulaukusi 21. Ne už to, su kuriuo ilgiau draugavo, bet už  kito jaunuolio, kuris buvo puikus šokėjas ir tuo jos širdį paviliojo. Bet, matyt, nebuvo skirti vienas kitam, nes keliai išsiskyrė.

Nesigaili moteris nė vieno savo gyvenimo žingsnio, nors iš pasakojimo galima suprasti, kad nelengva buvo nutekėjus, atėjus į marčias.

Pasak Onutės, atėjusi į vyro namus rado 8 suaugusius žmones. Tai buvo jos vyras, 2 vyro broliai, tėvai ir sesuo. Ji buvo devinta, jau neskaitant vyro sesers dukrelės.

Prieš vestuves nugirdo, kaip tėvai tarpusavyje kalbėjo, jog ji tuose namuose prapuls. Tokia didelė šeimyna, daug darbo. Tačiau, pasak jubiliatės, ji tada nesupratusi, kas ten gali būti sunku.

– Jauna buvau. Dirbti viską mokėjau ir netingėjau, o bartis nemokėjau. Namuose jokių barnių ir pykčio niekada nebuvo. Taip 20 metų marčia ir prabuvau: skalbiau, viriau, mezgiau, audžiau ir dar su vyro seserimi dirbome kolūkyje. Po truputį kriko šeimyna, reikėjo dalis visiems išmokėti. Kai jau susitvarkėm savo namus ir galėjom gyventi, užėjo melioracijų laikai, buvome priversti keltis. Gaila buvo palikti savus namus, gražų kiemą, visur žydinčias gėles. Kolūkio pirmininkas nenorėjo išleisti iš kolūkio, siūlė statytis gyvenvietėje. Tačiau Birštone jau gyveno sesuo, čia kūrėsi miestas, vyko statybos ir reikėjo darbininkų. Taip 1974 metais su vyru ir vaikais atsidūrėme Birštone, – pasakoja Onutė.

Gavo butą, kaip ir buvo žadama statybininkų šeimoms, ir ilgam įsitvirtino Birštone. Vyras dirbo statybose, ji pati – sanatorijoje, o vėliau – vaikų lopšelyje darželyje. Dirbo nuoširdžiai ir sąžiningai, buvo suaugusiųjų gerbiama, o vaikų mylima.

Užaugo ir išsimokslino savi vaikai: Algirdas, Aldutė ir Rimas. Anot Onutės, geri vaikai, nebijantys darbo, nuoširdūs ir to mokantys savas atžalas. Dideliame svečių būryje buvo ne tik trys vaikai, bet ir 6 anūkai, ir vienas proanūkis. Deja, tik Onutės vyras jau negali pasidžiaugti gražia šeimyna, jis prieš 12 metų atgulė amžinam poilsiui.

Onutė neužmiršo ir įvairių rankdarbių – mezgė, siuvinėjo, nėrė. Žinoma, bute staklių nepastatysi, tačiau visus kitus širdžiai mielus darbelius moteris dirba ir šiandien. Onutės Žemaitienės rankdarbiais ir dabar džiaugiasi Birštono parduotuvės-salono vadovė Onutė Velykienė. Jos ir jos sesers Marytės rankomis apnertų ir numegztų staltiesėlių, servetėlių, išaustų lovatiesių ir rankšluosčių čia galima pamatyti. Be to, Onutė moka ir drožinėti iš medžio. Pasidarė bruktuvę, spragilą, kultuvę.

– Ne tep gražiai ir dailiai pavyko, ale pasidariau, – melodinga dzūkų tarme porina Onutė.

Ilgą laiką šios linų apdirbimo priemonės puošė Onutės sodo namelį, bet dabar jas perdavė parduotuvei-salonui „Gaminiai iš lino ir medžio“. Užėję žmonės gali juos apžiūrėti, nes yra tokių dalykų nemačiusių.

Daug metų praėjo, kai tikra dzūkė nuo Varėnos apsigyveno pačiame Dzūkijos pakraštyje. Sako, kad ši tarmė jai pati gražiausia.

Nors sukako garbus jubiliejus, bet moteris nepanaši į metų naštos slegiamą  senolę. Jaunatviška, linksma, mylima vaikų ir anūkų, besirūpinanti kolektyviniu sodu, kuris yra už12 kilometrųnuo Birštono. Pasak jubiliatės, sėdėti, dejuoti ir galvoti apie gyvenimo pabaigą nėra ko: „Bus kap bus, visciek bus kažink kokia pabaiga, tu jos lauksi ar ne“.

Jau susirinko svečiai, jau dedamas ant galvos ąžuolų vainikas, rišama juosta ir sakomi gražūs, nuoširdūs vaikų ir anūkų padėkos žodžiai, artimųjų palinkėjimai.

Prieš sėsdami prie vaišių stalo, visi dar pasigėri jubiliatės rankomis išaustais užtiesalais, užuolaidomis, mezginiais. Ši paroda – tai vaikų ir anūkų dovana, noras pasidžiaugti jos prasmingu gyvenimu, suaustu iš linksmesnių ir liūdnesnių dienų, darniai sugulusių į margą raštą.

Stasė Asipavičienė