GYVENIMO RETROSPEKTYVOS. „Iš žodžio akmens – į tikrą akmenį“ (GALERIJA)
„O tėviške, laukų drugeli margas!“, – rašė poetas Justinas Marcinkevičius. Žodžiai, kuriais pavadintas pasaulyje brangiausias žemės lopinėlis, buvo iškalti ant paminklinio akmens jo tėviškėje ir tapo šių metų poeto kūrybos skaitymų tema. Paminklinis akmuo, įamžinantis poeto atminimą, saulėtą rugsėjo 7-ąją iškilmingai pašventintas Važatkiemyje.
– Susirinkome nusilenkti mūsų mylimo kraštiečio ir didžio poeto Justino Marcinkevičiaus atminimui. Nusilenkti jo tėviškėje, kur medžiai, pieva, takelis, namų vartai, daugelis matomų ir jaučiamų ženklų dar saugo jo ėjimą šioje žemėje, žymi ir jo poezijos kelio pradžią. Ne vienas iš jūsų jau spėjo pastebėti, jog ir akmuo pievutėje tarsi išaugęs, o ne pastatytas. Statytojai šį atminimo simbolį „išaugino“ su didele meile ir pagarba poetui, – kalbėjo šventinio renginio vedėja, Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkė Anelė Razmislavičienė.
Organizatorių vardu ji nuoširdžiai pasidžiaugė visais, kurie rengė šventę ir joje dalyvavo: poeto artimiausiais žmonėmis – žmona Genovaite, dukromis Ramune ir Jurga, anūkais, poeto seserimis Janina, Dalia, broliais Romu, Gitu, Ryčiu, ištikimais bičiuliais Vytautu ir Elena Bubniais, Algimantu ir Sigita Baltakiais, kūrybos draugais, kraštiečiais.
Šventę pagerbė Lietuvos Respublikos Seimo, vyriausybinių organizacijų atstovai, iškilūs mokslo, literatūros ir kultūros elito asmenys, dvasininkai, Prienų rajono ir Birštono miesto vadovai, kultūros globėjai, paminklo statytojai, ypač nuoširdžiai poeto atminties puoselėjimu besirūpinantys Alksniakiemio krašto bendruomenės nariai.
Rengiantis šventei kraštiečiai skambino, siūlė paramą, skynė darželių gėles. Sušildė Prienų ir Birštono krašto išrinkto Seimo nario Andriaus Palionio įsipareigojimas – prieš atvykdamas į renginį jis padėjo gėlių, uždegė žvakelę ir nuo visų kraštiečių nusilenkė poetui Antakalnyje.
Paminklinį akmenį, kankliuojant mokytojai Romai Ruočkienei, atidengė poeto našlė Genovaitė Marcinkevičienė, paminklo kūrėjas Ričardas Grekavičius. Pašventino Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčios prelatas Juozapas Užupis. „Meilė niekuomet nepasibaigia. Mūsų Justinas kartu su mumis – ne tik Prienuose, Lietuvoje, bet ir visur, kur tik skaitomas lietuviškas žodis. Tegul skamba lietuviška kalba, lietuviška daina, ir visus širdžių malda pakelia iki Viešpaties“, – kalbėjo monsinjoras, šventindamas ir laimindamas paminklą, gimtąją poeto žemę ir susirinkusiuosius.
Iškilmingas momentas sujaudino visu. Ypač žinančius, kad tautinė juosta, apjuosusi paminklinį akmenį, daugiau nei prieš metus muziejininkų ir visų kraštiečių, norėjusių pridėti dalelę savęs, savo širdies šilumos, rankomis buvo nuausta Prienų krašto muziejuje Prienų miesto jubiliejaus proga. Simboliškai šia juosta tarsi šimtais rankų kraštiečiai apglėbė savo poetą ir įsipareigodami gražiai saugoti jo atminimą dar kartą nusilenkė jam tylos minute.
V. Daujotytė-Pakerienė: „Just. Marcinkevičius – Poetas žmonėms ir iš žmonių“
Šventėje dalyvavo knygos „Justino Marcinkevičiaus žemė“ autorė, literatūros profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Pakviesdama profesorę tarti žodį, visų poetą mylėjusiųjų ir mylinčiųjų vardu renginio vedėja pasidžiaugė, kad ši knyga – puikus žodžio paminklas poeto kūrybai: „Skaitant knygą nuolat jautėsi šalia poeto kūrybos budintis baltasis „Mindaugo“ metraštininkas. Jūsų asmenyje baltai budintis. Manau, jog daugelis iš skaičiusiųjų „Justino Marcinkevičiaus žemę“ mintyse dėkoja jums už poeto supratimą ir palaikymą. Ypač už palaikymą tais momentais, kai kiti jį drįso skaudinti. Net pačiomis liūdniausiomis, atsisveikinimo su poetu valandomis, labiausiai guodė jūsų pripažinimas: „Justinas Marcinkevičius yra tautinis, nacionalinis poetas – nebijokime to ištarti“ ir viltingas pranašavimas: „Po poeto mirties prasideda kitas jo gyvenimas“.
V. Daujotytė-Pakerienė į susirinkusiuosius prabilo Just. Marcinkevičiaus poemos „Donelaitis“ žodžiais: „Poetas prasideda žemėje/ Jo šaknys – tavy ir many/ Savy poeto ieškokim“. Profesorės manymu, šiomis eilutėmis galime ir patys pasitikrinti, ko čia suėjome, suvažiavome. Ar ne noras suvokti, kad poeto turime ieškoti savy, kad mumyse atsiliepiantys poetų žodžiai yra ir mūsų savastis? Nėra kitos poeto išlikimo galimybės, kaip tik jį skaitančių, mylinčių, atsimenančių žmonių širdys“, – tvirtino profesorė, pridurdama: „Šiandien mes esame šitoj žemėj. Ir graži yra intencija paženklinti žemę, padėkoti tai žemei, kuri išaugino, išvedė, ir atgal sugrąžino vieną didžiųjų šitos žemės žmonių. Didelis suėjusiųjų, suvažiavusiųjų dėkingumas bendruomenei, savivaldybei, žmonėms, kurie rūpinosi tuo akmeniu, kurie rinko užrašą. Ir kokia laimė, kad tas užrašas taip seniai buvo parašytas, taip seniai iškaltas žodžio akmeny. Iš žodžio akmens įžengti į tikrą akmenį labai nesunku. Laiminga yra bendruomenė, kuri turi tokį žmogų, į kurį gali atsiremti, gali pasakyti, gali pakviesti. Ir šitas savųjų žmonių ir savo poeto sąlytis yra vienas pačių brangiausių dalykų“, – kalbėjo garbi viešnia, kviesdama apsižvalgyti aplinkui, įsižiūrėti į čia esančius medžius, įsiklausyti į žodžius, pasakytus viename vėlyvųjų Just. Marcinkevičiaus eilėraščių: „Kažkur čia „kabo“ mano akys/ Sakau, tegu kabo, jeigu niekam nekliudo…“ Kadaise profesorė su Just. Marcinkevičiumi sutarė, kad monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas yra žmonėms duotas kunigas. „Jeigu būtų monsinjoras, jis galėtų pakartoti žodžius, kurie jau tada buvo jo širdy: Justinas Marcinkevičius buvo ir lieka žmonėms duotas poetas. Žmonėms ir žmonių. Tai ypatinga misija, ypatingas, aukščiausias pašaukimas“, – sakė prof. V. Daujotytė-Pakerienė.
Žodžius parinko artimieji
2005 metais knygos „Amžino rūpesčio pieva“ pratarmėje Just. Marcinkevičius rašė: „Tikriausiai skaitytojui bus nesunku pastebėti, kaip namai, gimtinė, žemė, peizažas prisipildo Lietuvos, kaip ji užima ne vieną mano eilėraštį, kaip jos likimas tampa mano likimu (…) Einu į jos istoriją, į kalbą, į gamtą ir kultūrą tarytum į (…) amžino rūpesčio pievą. Su Nemuno kilpa ant kaklo… Eilėraštis tiki, kad prasmę jis gali įgyti tik tarp žmonių, kad jo žiedas skleidžiasi mylėdamas ir leisdamas suprasti save…“ Pastaroji mintis, anot organizatorių, ir buvo Skaitymų, kaip renginio, atsiradimo kaltininkė. Paskutinės poeto viešnagės tėviškėje metu, minint jo 80-metį, poetas sutiko su pasiūlymu rengti jo kūrybos skaitymus, gražiai pasitikslindamas: „Jei tik jie padės saugoti kalbą, žmogų, Lietuvą“. Organizatoriai įsipareigojo stengtis ir nenuvylė.
Poeto kūrybos skaitymų temą, kaip ir žodžius paminkliniame akmenyje, parinko šeimos nariai ir artimieji. Skaitovų būrys buvo gausus – arti 30 įvairaus amžiaus dalyvių iš Alksniakiemio, Balbieriškio, Birštono, Jiezno, Prienų, Naujosios Ūtos, Nemajūnų, Užuguosčio. Tarp jų – trys vilniečiai aktoriai: Gražina Urbonaitė, Dalia Jankauskaitė ir Liubomiras Laucevičius.
Kūrybinių skaitymų skrynią atvėrė aktorė Gražina Urbonaitė. Poezijos gėlių puokštelę suskynė nemažas būrelis jaunųjų skaitovų: Alksniakiemio bendruomenės mergaitės: U. Karpavičiūtė, M. Bartulytė, G. Meiliūnaitė ir K. Žurauskaitė, mamytės Akvilės paruoštas jauniausias poezijos skaitymų dalyvis, Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos pirmokas Ūdrys Sadauskas, Jiezno gimnazijos mokytojos R. Bubnienės auklėtinis trečiokas Titas Perednis, nustebinęs žodžio bei judesio raiškos gebėjimais, Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos mokytojos V. Kurtovienės deklamatorės: U. Alaburdaitė ir G. Kazlauskaitė. Jaudinančią eilių ir muzikos kompoziciją padovanojo „Žiburio“ gimnazistai: R. Žurauskaitė ir V. Trakymas. Juos paruošė mokytoja R. Pūrienė.
Poeto eiles deklamavo ir vyresnieji literatūrinio žodžio puoselėtojai: O. V. Grybauskienė, V. Petkevičienė, poetė S. Juršienė, mokytojos A. Adamonienė, I. Drižilauskienė, Prienų globos namų skaitovė L. Baranauskienė, birštoniškės D. Banienė, T. Murauskaitė. Poetas A. Baltakis paskaitė savo tėvui skirtą eilėraštį, kuris susišaukia ir su Just. Marcinkevičiaus, poeto A. Maldonio tėvais, gimusiais amžiaus sandūroje. Visi trys bičiuliai laidojo vienas kito tėvus.
Džiugina, kad poezijos skaitovų gretose buvo ir tolimesnių seniūnijų atstovų. Iš Naujosios Ūtos atvyko R. Marčiukaitienė, Iš Balbieriškio seniūnijos – bendruomenės „Vidupis“ pirmininkas A. Vitkauskas, iš Užuguosčio – A. Krūvelis. Muzikinį kūrinį atliko Lukas Maciulevičius (mokytojas R. Staliūnas), eilėraštį-dainą „Kaip laisvė“ – mokytoja R. Ruočkienė ir gimnazistų vokalinis ansamblis.
Poeto tėviškėje pasiliko šimtai širdžių
Šventinį renginį užbaigė trys garbūs asmenys: Seimo narys Andrius Palionis, Prienų rajono ir Birštono merai: Vytas Bujanauskas ir Nijolė Dirginčienė.
„Kiekvienas Prienų žemės žmogus didžiuojuosi būdamas iškiliausiojo Poeto kraštietis. Justino Marcinkevičiaus kūryba ir Jis pats mums buvo ir liks Didžiąja dvasine kolona, į kurią nuolat remiamės mintimis ir širdimi. Labai stengsimės“, –kreipdamasis į šventės svečius pažadėjo renginio globėjas, Prienų rajono savivaldybės meras Vytas Bujanauskas. Visiems skaitymų dalyviams buvo įteiktos Prienų rajono savivaldybės mero padėkos.
Prisijungdamas prie padėkų organizatoriams ir skaitovams, Seimo narys Andrius Palionis padėkojo poeto žmonai G. Marcinkevičienei už geranorišką bendradarbiavimą ir pagalbą, puoselėjant Just. Marcinkevičiaus kūrybos paveldą, už prasmingą gyvenimo kelionę ir išmintingą buvimą šalia visų mylimo poeto.
„Žiburio“ gimnazijos dainininkai, dainomis apipynę visą renginį, jo pabaigoje pakvietė Just. Marcinkevičiaus kūrybos skaitymų dalyvius sudainuoti dainą „Tai gražiai mane augino“.
Kitų skaitymų tema – kalba
Pagrindiniai Skaitymų organizatoriai buvo Prienų krašto muziejus ir Alksniakiemio krašto bendruomenė. Muziejaus direktorė Lolita Batutienė ir bendruomenės pirmininkė Daiva Earle širdingai dėkojo Prienų rajono savivaldybės ir administracijos vadovams, Kultūros, jaunimo ir sporto skyriaus vedėjui už nuoširdžią globą nuo pat renginio organizavimo pradžios. Ir geranoriškai talkinusiems partneriams: Prienų kultūros ir laisvalaikio centro vadovams bei darbuotojams, Prienų butų ūkiui, Skaitymų plakato ir šventės aplinkos dizainerei Sandrai Senavaitytei, meniškai linų puokšteles surišusiai Emilijai Petrauskaitei, linų padovanojusiems Astai ir Valdui Mockevičiams, Arūnui ir Laimai Senavaičiams, Birutei Trainavičienei, J. Žilvienės gėlių salonui, dosniems rėmėjams bičiuliams Danutei ir Gediminui Olsevičiams, vaišių rengėjai šilavotiškei Angelei Adomaitienei, Alksniakiemio bendruomenės nariams: Sauliui Kabašinskui, Laimutėms Šiugždinienei ir Kazlauskienei, Jurgai Bartulienei ir visiems, kas padėjo surengti šią išskirtinę šventę.
Baigėsi šių metų skaitymai, o į poeto „Amžino rūpesčio pievą“ tik įžengta. „Apie ką, anot poeto, „volunge“ šauksime kitą kartą?“ – klausė organizatoriai, kviesdami pamąstyti ir siūlyti skaitymų temą. Susumavus renginio dalyvių pasiūlymus, kokia tema rengti Just. Marcinkevičiaus kūrybos skaitymus 2015-aisiais – Jubiliejiniais poeto metais – daugiausia dėmesio sulaukė kalba. „Džiugu, kad poeto raginimas: „Vaikeli, nebijok ir žodžio nenumesk” dar gyvas mumyse“, – džiaugėsi šventės organizatoriai.
Roma Sinkevičiūtė
