Europos paveldo dienos‘ 13. Adomas Dominykas Bartoševičius Europoje
Šį penktadienį, rugsėjo 13 dieną, Europos paveldo dienų atidarymas vienu metu (9.30 val.) prasidės Birštono ir Prienų rajono savivaldybėse. Autobusas iš Birštono 9.45 val. pasuks į Prienų rajono savivaldybės aikštę, iš kur drauge 10.00 val. išvyksime į turiningą ekskursiją po abu Nemuno krantus. Susipažinsime su drąsių ir atsakingų asmenybių kova prieš Europos grobuonį – carinę Rusiją, Autobusas užsuks ir į istorinio Panemunio dvaro sodybą, kuri susijusi su pačia garbingiausia regiono gimine – Bartoševičiais.
Be Lietuvos – su Lietuva širdy
Adomas Dominykas ir Vaclovas Bartoševičiai, pralaimėjus 1863-1864 m. sukilimui, pasitraukė į to meto demokratijos bastioną Prancūziją, Paryžių. Kuklios buvo tos Prancūzijos vyriausybės pašalpos sukilėliams: po nepilną kepaliuką duonos parai kiekvienam. Kad išsilaikytų, Vaclovas įsidarbino vienoje Paryžiaus ligoninių sanitaru, o Adomas Dominykas – Paryžiaus gatvių žibintininku. Adomas Dominykas po kelių mėnesių pakeitė darbą, pradėjo dirbti spaustuvėje. Iš pradžių dažų paruošėju, vėliau – spausdinimo surinkėju (Maria Konopka. Adam Dominyk Bartoszewicz-redaktor, księgarz i wydawca lwowski, Krakow,1995 m., p. 10). Iki šiol nežinomoje Paryžiaus spaustuvėje buvo spausdinamos žinios pasitraukusiai į Paryžių sukilėlių kolonijai. Dvejų metų darbas spaustuvėje buvo labai svarbus Adomui Dominykui, jis įgijo patirties. Tai jam vėliau pravertė leidybinėje veikloje Lvove. Adomas Dominykas palaikė tamprius ryšius su kairiosiomis Paryžiaus jaunimo grupuotėmis, telkė pasitraukusį Lietuvos ir Lenkijos jaunimą, skaitė jiems paskaitas apie Lietuvos – Lenkijos valstybės istoriją, šlovingas kovos tradicijas. Jo meilę tėvų žemei Lietuvai liudija tai, kad jis kartu su broliu Vaclovu aktyviai dalyvavo emigrantų iš Lietuvos Delegatūros veikloje. Ši organizacija valdė Lietuvoje sukilimo metu iš bajorų, atskirų dvarų surinktas lėšas, skirtas ginklams sukilimui Lietuvoje pirkti.1865 m. rugsėjo 22 d. jis buvo išrinktas šių lėšų administratoriumi. Mūsų žemietis priklausė tai Delegatūros grupei, kuri manė, kad dar teks su ginklu sugrįžti į Lietuvą, todėl būtina turimas lėšas išsaugoti. Jis pasisakė prieš tai, kad Lietuvos sukilėlių lėšos būtų skiriamos emigrantų iš Lietuvos Valerijono Vrublevskio ir Boleslovo Šventožeckio išlaikymui. Kartu jis pasisakė už stiprią bendrą emigrantų iš Lietuvos ir iš Lenkijos organizaciją. Kartu su broliu Vaclovu 1866 metais įsijungė į buvusio1863 m. sukilimo Lenkijoje Liudviko Mieroslavskio vadovaujamą Demokratinę Draugiją, vėliau išaugusią į Jungtinę Lenkijos Emigraciją (Ten pat, p. 12). Viena iš nostalgijos Lietuvai, gimtajai žemei apraiškų buvo1865 m. Paryžiuje išleisti atsiminimai apie brolių Adomo Dominyko ir Vaclovo dalyvavimą 1863 metų sukilime (Bitwa polimska-Pismo zbiorowe wydawane staraniem i nakladiem towarzystwa naukowego mlodieźy polskiej w Paryźu, Bendlikon,1865 m., p.160-175). Į šiuos prisiminimus nė vienas Lietuvos tyrinėtojas nebuvo atkreipęs dėmesio. Tik Krokuvos universiteto profesorė Marija Konopka iššifravo ryšį tarp Bartoševičių giminės herbo – Zadoros ir Adomo Dominyko Bartoševičiaus. Šie prisiminimai papildo mūsų žinias apie1863 m. sukilimo eigą mūsų regione. Adomas Dominykas negalėjo atskleisti visų pavardžių ir įvykių, vykusių mūsų krašte, nes šie atsiminimai būtų pakliuvę į carinės žandarmerijos rankas ir jie čia, Lietuvoje, būtų atlikę kruvinas orgijas. Leidinyje paskelbti tik kai kurie atsiminimų fragmentai. Adomas Dominykas mini pavardes tų, kurie žuvo arba buvo pasitraukę į užsienį. Nepaprasta garbė Birštono kraštui, visam regionui, kad Adomas Dominykas ir Vaclovas buvo vieni iš pirmųjų1863 m. Lietuvos sukilėlių.
Į sukilimą Trakų apskrityje bebaimio Kleto Korevos pirmojo sukilėlių būrio sudėtyje jie įsijungė dar1863 m. sausį. Kovo mėnesį Kleto Korevos būrys buvo gausesnių carizmo pajėgų išsklaidytas, Kletas Koreva pakliuvo į nelaisvę ir buvo nužudytas. Broliai grįžo į gimtinę ir kartu su kapitonu Jonu Vilčinskiu, Verbyliškių dvaro savininko sūnumi Henriku Kulieša, Nemajūnų klebonu Pranciškumi Kazlausku, Šilėnų kaimo bajore Bogumila Jacunskiene vykdė agitaciją ir į sukilimą įtraukė ne mažiau kaip 20 krašto žmonių. Kovo pabaigoje brolius Bartoševičius sutinkame tarp Liubičiaus (A. Stabrovskio) Vislouho ir Boleslovo Kolyškos būrių sukilėlių. Būriai veikė nuo Žiežmarių iki Punios (Ten pat, p.163-169). Savo brolį Vaclovą atsiminimuose Adomas Dominykas vadina Zadoros gydytoju, lyg ir pabrėždamas jo vietą sukilėlių tarpe – slaugyti ir gydyti sužeistuosius sukilėlius. Adomo Dominyko Bartoševičiaus prisiminimai pavadinimu „Palimšių mūšis“ atskleidžia sunkias1863 m. gegužės 19 d. kautynes prie Palimšių dvaro, kur sukilėlius persekiojo keliskart gausesnės carinio generolo Vedemajerio pajėgos. Netoli Kruonio esančioje vietovėje mūšyje žuvo Jonas Vilčinskis, karininkas Flerkauskas, sukilėliai Minkevičius, Vaina, studentai Ulozevičius, Obuolevičius, Baranauskas ir daugybė kitų (Ten pat, p. 174). Bartoševičiai kartu su kitais išsklaidytais sukilėliais tą pačią gegužės 19 dieną pasitraukė į Stakliškes, kur susirėmė su carinio generolo Plaksino būriu, turėjo trauktis toliau. Adomas Dominykas Bartoševičius pažymi, kad nors sukilėliai prie Palimšių dvaro patyrė sunkų pralaimėjimą, bet išsklaidyti Vislouho, Čudovskio, Kolyškos, Lubičiaus būriai susijungė į vieną junginį ir patraukė į Lydos apskritį. Vėlesnėse kovose dalyvavo ir broliai Bartoševičiai. Deja, Adomo Dominyko Bartoševičiaus archyvas dingo užsienyje, ir apie tolesnį jų dalyvavimą kovose nesužinosime. Jau surastus mūsų žemiečio prisiminimus išversime iš lenkų kalbos ir kitą mėnesį pateiksime mūsų ruošiamame2013 m. birželio 27 dienos Birštono tarptautinės mokslinės konferencijos leidinyje.
Adomo Bartoševičiaus gyvenimas ir veikla (1868-1886)
Lvovas, kaip ir Krokuva bei kita Galicijos dalis, priklausė Austrijai. Galicijoje buvo nepalyginamai daugiau laisvės ir kultūrinės autonomijos negu carizmo persekiojamuose kraštuose.1868 m. Adomas Dominykas Paryžiuje vedė1831 m. sukilėlio dukrą L. Kotildą. Dėl aktyvaus dalyvavimo sukilime į gimtąjį Panemunio dvarą sugrįžti negalėjo, tad gyvenimo lizdu pasirinko Lvovą. Ten jis sutelkė savo bendraminčius ir pradėjo leisti įvairius plataus spektro visuomeninius žurnalus.1869 m. išėjo žurnalas „Mrowka“ (Skruzdėlė“ – V. K.), tuo pavadinimu įkūrė ir spaustuvę.1870 m. Adomas Dominykas nupirko dar vieną dienraštį „Dziennik Literacki“. Šiuose leidiniuose aktyviai bendradarbiavo emigrantas iš Lietuvos Ignas Kraševskis, tad per metus laikraščio prenumeratorių skaičius išaugo nuo 270 iki 600. Vėliau pradėta leisti „Mrowka“ bibliotekėlė, kurią sudarė įvairūs leidinukai istorine, literatūrine, geografine tematika. Šie jau pasiekė 2000 prenumeratorių. Įvairias žinias, straipsnius, mokslinius traktatus iš Galicijos, Lenkijos, Vakarų Europos, rečiau iš Lietuvos siuntė apie 150 laikraščio bendradarbių, tarp jų ir brolis Vaclovas, rašęs iš Paryžiaus medicinos ir žemės ūkio klausimais. Laisvės idėjomis pulsuojančiame leidinyje jau per pirmuosius dvejus metus daug vietos buvo skirta Adomui Mickevičiui, Vilniaus universiteto istorijos mokslų profesoriui J. Leleveliui, tapytojui J. Mateikai, F. Šopenui, M. Kopernikui ir kitiems žymiems kultūros veikėjams. Adomo Dominyko iniciatyva buvo išleistas J. Gordono darbas „1863-1864 m. sukilimo užrašai“. Žurnale buvo išspausdinta daug Lietuvos ir Lenkijos bendrai valstybei nusipelniusių asmenybių portretų. Adomo Dominyko leidinys orientavosi į mažiau pasiturinčiuosius.1870 m. pabaigoje „Mrowka“ veikla dar labiau išsiplėtė, pradėtas leisti literatūrinis žurnalas „Towarzysz“ (Draugas).
(Bus daugiau)
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
