Kalbos lobis – tarmė
Sveikos gyvensenos klubo „Versmenė“ kolektyvas tarmių metus nutarė paminėti savaip. Birutei pasiūlius, sekmadienio popietę buvusioje estradoje, ant Nemuno kranto, įsikūrė keturios sodybėlės: aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai ir žemaičiai. Dalia Visockienė papasakojo apie tarmes. Vida ir Laima paskaitė eilių.
Keturios aukštaitės pasidalino prisiminimais apie savo tėviškes. Birutė papasakojo apie savo kaimyną Paulių Širvį. Svečius vaišino gira, lietiniais blynais su spirgučių dažiniu. Sudainavom dainą „Neskambink tu man, sese“.
Keturios dzūkelės ir vienas dzūkelis pasitiko svečius grikių valgiais gausiai nuklotu stalu. Veronika rypavo, kad dzūkeliai ant smėlio išaugę, biedni, bet užtai labai širdingi. Veronika prajuokino jumoristinėmis eilėmis. Sudainavę dainą apie Dzūkiją, patraukėme į suvalkiečių stubą.
Suvalkiečių buvo daugiausia, gerokai per dešimtį. Sudainavę dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, suvaidinę Vinco Kudirkos pasakėčią „Vilkas ir lapė“, paskaitę eilių iš XVI-XIX a. anoniminės lietuvių poezijos, pakvietė valgyti karštos troškės, atsigaivinti mutiniu su vyšniomis ir atsigerti vyšnių šakelių arbatos. Visi draugiškai sudainavome „O tu pašvilpauki, bernioke“.
Trys žemaitės, pasipuošusios lininėmis prijuostėmis, pasitiko svečius su užduotimis ant popieriaus lapelių. Žemaitiškus žodžius reikėjo išversti į lietuvių kalbą. Visus prajuokino, kad gembė (pakaba) tapo kempine. Ant stalo puikavosi didžiausias žemaičių skanėstas kastinis ir kiti patiekalai. Smagiausia buvo, kad padainavom keletą dainų žemaitiškai.
Pasisotinę žaidėme, šokome ir dainavome. Iš augalų ant rėmų su tinklu kūrėme paveikslus.
Atsisveikindami džiaugėmės, kad per trumpą laiką pasisvečiavome visuose Lietuvos kampeliuose ir išmokome kai kurių tarmiškų žodžių.
Gražina Mikušauskaitė,
klubo narė