Kraštiečių sueiga ant Slabados ulyčios

Sekmadienį Jiezno bažnyčioje tikintieji ne tik meldėsi už savo kraštietį, kilusį iš Slabados kaimo,  kunigą Praną Bieliauską, paminėdami jo gimimo 130-ąsias metines, bet ir išklausė du pranešimus apie jo nuveiktus didelius darbus puoselėjant lietuvybę Vilniaus krašte bei renkant tautosaką. Jis užrašė daug dainų ir jų melodijų.

Jiezno klebonas Rolandas Bičkauskas po Šv. Mišių pasakė, kokia intencija buvo meldžiamasi, priminė, kad Pranas Bieliauskas buvo dvasininkas, rinkęs tautosaką ir platinęs lietuvybės idėjas. Plačiau apie gerbiamo kunigo visuomeninę veiklą ir pareigas kalbėjo kraštietis Juozas Pugačiauskas.

Pranas Bieliauskas gimė1883 m. Jiezno parapijos Slabados kaime. Kai 1911 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją, buvo paskirtas Vilniaus Katedros vikaru.

Žinant, koks tada buvo laikas, galima suprasti, kokia buvo vilniečio kunigo dalia, kai vyko karas, okupacijos, draudimai, persekiojimai, tremtys.

Visų šių sunkumų sūkuryje vyko drąsaus ir garbaus kunigo, patrioto kova su negandomis. Dažnai tekdavo reguliuoti tautinius lenkų ir lietuvių santykius,  pasitelkiant ne tik dvasininko autoritetą. Vesti derybas su caro pakalikais ir valdininkais, pasitelkiant įgimtą diplomatijos talentą.

Tačiau nepaisant jo talento ir sugebėjimų elgtis pagal situaciją, teko pasėdėti ir už grotų. Už lietuvių interesų gynimą Vilniuje, kurį savinosi lenkai, 1927  m. kunigas net ir Lukiškių kalėjime pabuvojo. Lenkų vienuoliai karmelitai, su kuriais jam teko dalytis patalpomis prie Šv. Teresės bažnyčios, skundė ir persekiojo kunigą „litvomaną“, priešinosi Lietuvos sostinėje po1939 m. jo aukojamoms lietuviškoms pamaldoms. Tačiau dėl reto grožio balso net ir lietuvį kunigą P. Bieliauską Vilniaus vyskupas Romualdas Jalbžykovskis laikė Arkikatedros vikaru ligi pat 1940 metų.

Kunigas sulenkėjusios valdžios nebuvo mėgstamas, nes stengėsi pamaldas laikyti lietuvių kalba, norėjo, kad ir bažnytines giesmes giedotų lietuvių moterys.

1942 m. vyskupas P. Bieliauską paskyrė Aušros vartų klebonu. Be to, jis tapo ir Vilniaus kunigų seminarijos bažnytinio giedojimo vadovu. Vyskupo paprašytas, nuo 1947 m. ėjo Šv. Mikalojaus bažnyčios klebono pareigas. Vėliau teko padirbėti Druskininkuose, Valkininkuose, Ratnyčioje, kur aktyviai rinko liaudies išmintį, užrašinėjo senas to krašto dainas, pasakas, pasakojimus. 1957 metais mirė, palikdamas gausų rašytinį palikimą.

P. Bieliauskas buvo apdovanotas daugybe talentų, kuriuos sėkmingai pritaikė atlikdamas savo pareigas. Jis buvo aktyvus visuomenininkas ir patriotas, lietuvybės okupuotame Vilniaus krašte skleidėjas, muzikalus, puikų balsą turintis žmogus. Jo unikalaus boso pasiklausyti sueidavo daug žmonių.

Kaip pasakojo J. Pugačiauskas, svarbiausias darbas, kurį atliko P. Bieliauskas, buvo jo rašytas dienoraštis, tapęs viso gyvenimo kronika. Jis buvo vienas iš kunigų, kuriam atsirado vietos ir sovietinėje enciklopedijoje.

Yra išleistos trys dienoraščių knygos. Trečiąją  Homo liber leidykla pristatė šių metų vasario mėnesį, o ketvirtoji rengiama spaudai ir pas skaitytojus atkeliaus prieš Naujuosius metus. Pasak J. Pugačiausko, tai vertingi užrašai, kuriuose užfiksuoti istoriniai faktai, yra etnologijos dalykų, tradicinių papročių aprašymų, liaudies dainų melodijų.

R. Bieliausko dienoraščiai yra didelis nuopelnas tautosakai ir kraštotyrai. Vienuose šaltiniuose rašoma, kad jis yra surinkęs ir užrašęs per 3 tūkstančius dainų melodijų, o taip pat trumpai aprašęs ir pačius atlikėjus. Kadangi dvasininkas yra kilęs nuo Jiezno, tad yra nemažai žinių, atsiminimų ir apie gimtąjį Slabados kaimą, apie čia gyvenančius žmones, ūkius ir darbus.

Muzikologė Živilė Ramoškaitė plačiau apžvelgė P. Bieliausko muzikinį gyvenimą. Kunigas savo dienoraštyje užrašęs pirmus vaikystės prisiminimus, susietus su muzika. Jis buvo muzikalus vaikas, įsimindavo bet kokią melodiją ir su sese Elze dainuodavo. Pranešėja paminėjo, kad P. Bieliauskas yra giedojęs ir Jiezno bažnyčioje.

Kodėl P. Bieliauskas pradėjo domėtis liaudies dainomis ir senoviniu folkloru? Kai jis pradėjo kunigauti Vilniuje, miestas buvo okupuotas. Jaunas kunigas vadovavo Šv. Zitos draugijai, kurioje buvo daug tarnaičių iš įvairių šalies vietų. Jų dainos buvo neįprastos, senos. Būdamas labai muzikalus, jis sugalvojo, kad tai galima užrašyti ir išsaugoti melodijas ateities kartoms. Išklausęs dainavimą ir užrašęs, jis dar kartą kviesdavosi dainininkes ir tikslindavosi, ar teisingai užrašė.

– P. Bieliauskas buvo nepaprastai religingas, labai plačių interesų kunigas, domėjosi ne tik folkloru, bet ir opera, literatūra, daile, numizmatika. Jis buvo kviečiamas į filharmonijos koncertus, rašydavo savo įspūdžius ir vertinimus, –  pasakojo Ž. Ramoškaitė.

Kunigaudamas Vilnijos krašte ir važinėdamas laikyti mišių po įvairias bažnyčias, stengėsi pirmiausia sužinoti, kas ten vargonininkas, ar daug yra lietuvių, kad galėtų melstis lietuviškai. Jis nebijodamas agitavo žmones kalbėti ir giedoti savo kalba. Žmonės, be abejo, buvo įbauginti, nes valdžia bausdavo nepaklusniuosius.

Pasakojama, kad 1934 metais P. Bieliauskui pavyko prisikalbinti vieną tokią moterėlę Juršytę, mokančią daug dainų, ateiti pas jį į kleboniją ir padainuoti. Po ilgų įkalbinėjimų moteris atėjo, bet name turėjo būti viskas aklinai uždarinėta ir net rakto skylutė užkimšta, kad niekas dainavimo negirdėtų. Tada kunigui pavyko užrašyti apie 50 negirdėtų dainų melodijų.

Kaip pasakojo pranešėja, suskaičiuota, jog kunigas užrašė per 2 300 melodijų, tačiau tik viena yra iš Slabados kaimo („Mandri pelėda“).

Vartydama rankose P. Bieliausko dainų rinkinį „Varguolių dainos“, muzikologė sakė, kad šiame leidinyje yra labai daug gerų dainų. Storoje, neseniai išleistoje dienoraščių knygoje yra daug vertingos medžiagos apie Slabados kaimą, žmones, jų ūkius, trobas, net kiek kuris laikė gyvulių, bičių ir kt.

Pranešėja priminė, kad Jiezno parapija įžymi, nes čia buvo gerų kunigų, šviesių  ir išmintingų žmonių.

Po pranešimų keletą dainų, tarp jų ir „Mandri pelėda“ padainavo Jiezno kultūros centro ansamblis „Jieznelė“.

Pasibaigus renginiui bažnyčioje, seniūnas Algis Bartusevičius visus pakvietė vykti į Slabados kaimą, į P. Bieliausko tėvoniją.

Didelėje sodyboje, priklausiusioje seseriai Elžbietai, susirinko iškiliojo kunigo giminaičiai, visų trijų seserų vaikaičiai iš Kundrotų, Babilių ir Klimavičių giminės. Kai buvo padengtas vaišių stalas, seniūnas pastebėjo, kad visi čia sėdi „ant Slabados ūlyčios“. Netrukus ant stalo pakvipo Elenos Jankauskienės keptos bulvinės bandos.

Pasivaišinus apie savo garsųjį dėdę pasakojo Jonas Kondrotas, Petras Klimavičius ir Nijolė Beržinskienė, kuri būdama maža lankėsi pas jį Vilniuje ir  prisiminė, kad jis buvo sukūręs vieną dainą, už kurią dovanų gavo knygą. Nijolė tą dainą ir padainavo.

Giminaičiai pasakojo, kad ir seserų vaikai turėję gerus balsus, visuose suėjimuose neapsieidavę be dainų. Visas Slabados kaimas skambėjo.

Prisiminimais besidalijantys vaikaičiai sakė, kad dėdė buvo aukštas vyras, gražiai dainuodavo, du tris kartus per metus aplankydavo giminaičius.

Jonas Kondrotas atsinešė į susiėjimą senų fotografijų, tad visiems buvo įdomu pasižiūrėti, atrasti ir save, dar mažą…

Pasibuvimas P. Bieliausko gimtose vietose (gyveno netoli nuo šios sodybos) buvo šiltas ir nuoširdus, praturtintas nuotaikingomis „Jieznelės“ dainomis.

Stasė Asipavičienė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close