Prisiminkime Juozą Vilkutaitį-Keturakį ir jo „Ameriką pirtyje“

Aldona Ruseckaitė

Iš darbo laikų epistolikos dėžėje tarp daugybės kitų adresatų spaudžiasi ir išeivijos dailininkės Birutės Vilkutaitytės-Gedvilienės (1917 – 2003) keliolika laiškų. Kai vėl juos perskaičiau, prisiminiau mudviejų ilgą susirašinėjimą ir rūpestį dėl garsiosios komedijos „Amerika pirtyje“ autorystės – kuris gi brolis Vilkutaitis yra tikrasis autorius – Antanas ar jos tėvas Juozas? Sudėtingi istorijos įvykiai supainiojo daugybę faktų ir detalių, nutrynė pavardes, metus, paliko paslaptis ir spėliojimus. Nemažai ir aš pati apie tai kalbėjau, rašiau, bet šįmet rugpjūčio pabaigoje prieš akis iškilo data, kad komedija „Amerika pirtyje“ pirmą kartą suvaidinta Palangoje 1899 m. rugpjūčio 20 d., tad yra garbinga 125-erių metų sukaktis, o jos autoriui Juozui Vilkutaičiui – Keturakiui (1869 – 1948) kovo pirmą dieną sukako 155 metai. Sukaktuvės po mirties irgi paskatina į autorių atsigręžti. Gana ilga ir sudėtinga buvo brolių autorystės byla, Juozo Vilkutaičio dukterys ir sūnūs atliko didžiulį tyrinėjimą, kurį paskelbė solidžioje knygoje „Tikrasis Keturakis ir jo raštai“. (I leid. 1979, II – 1994, JAV). Čia surinkti dokumentai, išspausdinti prisiminimai ir visi parašyti tėvo kūriniai. Viename laiške B.Gedvilienė man rašo: „Lietuvos Nepriklausomybės laikais Tėvai mus mokė, kad Teisybė gali būti tik viena arba „vienaveidė“. Dviveidis arba daugiaveidis gali būti tik žmogus, kuris tą Teisybę iškraipo, pakeičia ar pristato savo naudai… Arba žmogus, kuris vienaip kalba, o kitaip daro… (1999 02 16)“. Beje, visa gausi Vilkutaičių šeima 1944 m. pasitraukė į Vakarus, ir vaikai savo tėvo vardą gynė iš Amerikos. Ponia Birutė artimai bendravo su prienietėmis: mokytoja Anarsija Adamoniene, muziejininke Antanina Aleknavičiene, su jomis susirašinėjo ir dėl daug ko tarėsi.

              Tačiau bent trumpai reikia prisiminti šią literatūrinę bylą, kokių lietuvių literatūroje gal nė nėra. Mirus vyresniajam broliui Antanui Vilkutaičiui (1864 – 1903), jo nekrologe paminėta, kad „Ameriką pirtyje“ parašė būtent jis – atseit, daugiau už brolį Juozą išsimokslinęs, taip pat daug rašęs prozininkas, publicistas. O ir kita priežastis buvo taip nuspręsti. Mat, Juozas, parašęs šią komediją, parodė ją vienam kitam mokslingam bičiuliui, jie siūlė kūrinį dar patobulinti, kad tiktų scenai, tada su savo rankraščiu jis nukeliavo pas brolį Antaną, kuris po mokslų Peterburge buvo paskirtas tiesti geležinkelį Kaukaze. Juozas ten užsibuvo trejus metus. Broliai keletą kartų aplankė tuomečio Tifliso (Tbilisio) teatrą, gilinosi į scenos meną, abu pasitardami patobulino Juozo „Ameriką…“ Taip tarsi viskas susimaišė. Bet po brolio Antano mirties reikalai klostėsi kaip ir teisingai: Juozas Vilkutaitis buvo pripažįstamas autoriumi, kviečiamas į komedijos pastatymus, 1930 m. į Prienus laišką rašė Vaižgantas, įvardijo Juozą komedijos autoriumi, patį kūrinį vadino „epokiniu“, svarbiu, neužmirštamu, apie kurį kalbąs savo studentams. Ir V.Mykolaitis- Putinas pripažino: „J. Vilkutaitis-Keturakis pragarsėjo vieninteliu dramos veikalu – komedija „Amerika pirty“. Ši nedidelė komedijėlė yra tikras mūsų ankstyvesniosios dramos šedevras…“ Bet štai Juozas Vilkutaitis pasitraukė į Vakarus ir tarybiniu laiku tapo nepriimtinu autoriumi. Tuomet literatūrologas Vincas Kuzmickas parašė studiją „Antanas Vilkutaitis-Keturakis“ (1981) ir dar kartą sumaišė visas autorystės kortas, komediją „atiduodamas“ broliui Antanui. Ir čia „sukilo“ Amerika: Juozo vaikai jau prieš tai ėmėsi spręsti šią bylą, rinkti archyvinę medžiagą, kilnoti senąją spaudą – jiems pavyko atstatyti teisybę Juozo Vilkutaičio naudai.

                            Grįžkime prie vienos gražiausių ir šmaikščiausių lietuvių literatūros komedįjų „Amerika pirtyje“. Šiandieną neįsivaizduojame lietuviško teatro raidos be šios pirmosios komedijos. Jos pastatymas 1899 m. rugpjūčio mėnesį Palangoje yra laikomas Lietuvos teatro pradžia. Iki Pirmojo pasaulinio karo komedija statyta apie 100 kartų klojimų, seklyčių teatruose, mėgėjų būreliuose Lietuvoje, JAV ir kt. 1924 m. pastatyta Valstybės teatre Kaune, vėliau čia sugrįžo į Dramos teatrą ir 1974 – 2014 m. buvo suvaidinta 700 kartų. Keitėsi aktorių kartos, o žiūrovai vis plūdo atsipalaiduoti, pasijuokti. Tačiau, kita vertus, komedija visais laikais buvo aktuali, gal tebėra ir šiandieną, nes kiek vargšių merginų, o ir ne tik jų, bet ir nekvailų vyrų lieka pirtyse vietoj Amerikos ar Europos, įkišę pinigus kokiam nors „kriaučiui“ ar telefoniniam sukčiui… Komedija tebėra gyva, nes ją vis dar stato mėgėjų teatrai. Gal nekalbėtume apie „Amerikos pirtyje“ jubiliejų, jeigu jos autorius nebūtų savas, ilgus metus gyvenęs Prienuose, palikęs čia savo darbo ir veiklos ženklus.

Gimė Juozas Vilkutaitis Marijampolės raj. Gulbiniškių kaime. Didelėje šeimoje buvo septintas vaikas. Juozukas vaikystėje smarkiai susitrenkė kelio kaulą ir nuo to visą gyvenimą liko invalidas. Dvidešimtmečiui jaunuoliui Maskvoje amputavo koją. Liga savaip pakreipė likimą, dar berniuką jį pasiėmė dėdė kunigas į Gudelius. Į tuos pačius, kurių parapijai priklausė ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Čia tarp suaugusiųjų vaikas greitai brendo, pats mokėsi, daug skaitė, jį domino visos mokslo šakos. Didelė dėdės biblioteka atstojo gimnaziją ir universitetą. Skaitė rusiškai ir lenkiškai, susipažino su pasauline literatūra. Vėliau dukra Birutė atsiminimuose rašė: „Jo nepaprastas pasaulinės (ypač rusų ir lenkų) literatūros pažinimas mus tik stebindavo. Jis galėdavo deklamuoti ištisus posmus iš Lermontovo, Puškino, A.Mickevičiaus, K.Donelaičio, A.Baranausko, A.Strazdelio ir kitų autorių kūrybos. (…) atmintinai mokėjo pagiedoti kunigo giedamų lotyniškų Mišių nekintamas dalis.“ 1883 m. keturiolikmetis pradėjo skaityti „Aušrą“, susidomėjo ir užsidegė tautiniu atgimimu. Gydydamasis 1888-1889 m. Maskvoje susipažino su pažangiąja jaunuomene: K. Griniumi, P. Leonu, J. Jablonskiu, A. Kriščiukaičiu ir kt. Ir pats ėmė rašinėti į spaudą Keturakio slapyvardžiu, nes buvo silpno regėjimo, nešiojo akinius, taip ir prilipo. Juozo gyvenimas sukosi ratais: po dėdės kunigo mirties gavo valdyti Gudeliuose jo ūkį. Ūkis tapo slaptos spaudos platinimo židiniu. Susituokė, reikėjo rūpintis šeima, tačiau nenustojo rašinėti. Nors daug vėliau prisipažino, kad „aš galiu rašyti – kurti tik būdamas visiškai be pertraukų laisvu nuo kitų darbų, o šeimos reikalai man tos galimybės nedavė.“ Ne tik šeimos, bet ir darbo reikalai neleido kūrybai atsidėti, susikaupti. Pirmojo pasaulinio karo metais Vilkutaičių šeima pasitraukė į Kazanę, o kai 1918 m. grįžo į Gudelius, su kitais vyrais organizavo savanorius Lietuvos laisvei ginti. 1920 m. perkeltas teisėju į Prienus, po ketverių metų perėjo į notaro pareigas ir šį darbą dirbo iki pensijos. Ar Prienuose Keturakis dar grįžo prie kūrybinio darbo? Liko pradėtų, nebaigtų kūrinių, tačiau trijų veiksmų komedija „Šimtas margų“ visiškai baigta. 1929 m. iš rankraščio šis kūrinys suvaidintas Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. Pasklidus gandui apie naująją komediją, į Prienus atlėkė režisierius Borisas Dauguvietis, nustebinęs prieniečius modernia apranga ir auskaru ausyje, išprašė komedijos rankraštį, mat, statysią Valstybės teatre, nors J.Vilkutaitis aiškino, kad kūrinys labiau tinka kaimo žmonėms, o ne išlepintai Kauno publikai. Įsigilinęs ir pats Dauguvietis tą suprato, teatre nepastatė.

Įdomu dar šį tą prisiminti iš Vilkutaičių gyvenimo Prienuose, iš teisėjo, notaro metų – būta visokių įvykių.

 Pradėjęs Prienuose taikos teisėjo darbą, Vilkutaitis iš pradžių su savimi atsivežė tik vyresniuosius vaikus – Viktorą ir Aldoną, kurie galėjo mokslus tęsti „Žiburio“ gimnazijoje. Žmona su mažesniaisiais dar pasiliko Gudelių ūkyje, atsikraustė po metų. Kaip rašo prisiminimuose dukra Birutė Vilkutaitytė – Gedvilienė, tėvas išnuomojo teismui nedideles patalpas pas senyvą lenkę „paną Mariją“ visai miesto pakraštyje, prie Revuonos upelio, vėliau persikraustė į erdvesnius plotus, kad galėtų teismo name gyventi ir Vilkutaičių šeima. Žmonės greitai perprato, kad šis teisėjas yra nepaperkamas nei pinigais, nei kitokiais kyšiais. Štai ūkininkas turi bylą, ateina po darbo valandų pas teisėją į namus po pažasčia pasikišęs žąsį, tačiau Vilkutaitis paaiškina, kad būdamas teisėjas jis net nupirkti tos žąsies negali… Buvęs kiek juokingas politinis incidentas. Apie 1923 – 1924 m. prieš rinkimus į Prienus atvyko valstiečių liaudininkų kandidatas Mykolas Sleževičius agituoti už savo partiją, tačiau miestelio krikščionių demokratų atstovai apmėtė jį kiaušiniais, mitingą sužlugdė, buvo iškelta byla, teisėjui Vilkutaičiui lengva nebuvo, nes ginti nukentėjusiojo atvyko iš Kauno garsus advokatas Stasys Šilingas.

Pasirodo, to meto Prienuose buvę nemažai sulenkėjusių lietuvių, kurie save laikė lenkais ir tuo didžiavosi. Tačiau Vilkutaičių šeima aktyviai skleidė ir puoselėjo lietuvybę. Juozas Vilkutaitis tarnyboje reikalaudavo kalbėti tik lietuviškai. Jau dirbant notaru, su reikalais užsuko užsispyrusi ponia, kuri mokėjo lietuviškai, tačiau save laikė lenke. Į notarą prabilo lenkiškai, šis pasakė – čia reikia kalbėti lietuviškai. Ir nė vienas nenusileido, notaras liepė atsivesti vertėją, taip ir vyko pokalbiai – su vertėju.

To laiko etiketas reikalavo, kad atvykęs į miestą naujas valdininkas su žmona padarytų vizitus pas svarbiausius asmenis, tik tuomet būdavo priimamas į jų ratą. Vilkutaičiai nuvyko ir patys prisistatyti, ir pas juos svečiuodavosi klebonas kun. J.Valaitis, daktaras J.Brunza, pašto viršininkas Simonaitis, policijos viršininkas Akstinas ir kt. Tačiau su visais susipažinęs, vėliau kviečiamas į baliukus, mandagiai atsisakydavo, nemėgo triukšmo, didesnių sambūrių, pats negėrė, nerūkė, nekortavo, be to Vilkutaitį erzino, kai dėl kokio vieno svečio visi imdavo kalbėti lenkiškai ar rusiškai. Teisėjas bevelijo užsiimti namuose, skaityti, rašyti. Į jų namus ateidavo daugybė laikraščių, žurnalų, knygų, Vilkutaitis viskuo domėjosi. „Mes buvome nuolatiniai klientai Klimo, vieno iš taip dar negausių Prienų lietuvių prekybininkų, kuris, būdamas luošas, netiko ūkyje, tad atidarė knygų parduotuvę“ – prisiminė dukra Birutė. Savamokslis Vilkutaitis turėjo puikią atmintį, jis būdavo lyg vaikščiojanti enciklopedija. Vaikams buvo nupirkęs fortepijoną, tačiau ir pats mokėjo šį tą pagroti. Kai šeima persikėlė į savo namelį, Vilkutaitis antrame aukšte įsiruošė geras dirbtuves su elektrinėmis metalo ir medžio tekinimo staklėmis ir jose praleisdavo daug laiko, mėgo meistrauti, pats pasigamino kojos protezą. Matydamas kiek laiko moterys sugaišta šveisdamos puodus, šeimos galva nusprendė joms palengvinti: nugriovė didžiulę virtuvės krosnį, pastatė savo suplanuotą mažą, kuri neturėjo jokių skylių, jokių rinkių, o tiktai metalo plokštę, ant kurios viršaus puodai puikiausiai virdavo ir išlikdavo švarūs. Magdalena Vilkutaitienė buvo gera šeimininkė, Prienuose garsi, svečiams paruošdavo ypatingą stalą, kurio centre puikuodavosi baumkuchenas (šakotis), keptas jų namuose. Išplakti šimtą kiaušinių rankomis būdavo sunku, tad vyras Juozas sugalvojo tokį mechanizmą, kurį pritvirtino prie lubų, o dubenyje kočėliukas tuos kiaušinius plakdavo – pavydėjo visos šeimininkės. Apatinėje savo sodo aikštelėje Keturakis įruošė anglišką kroketą, o į šulinį įleido pompą, kad būtų lengviau su vandeniu.

Per du gyvenimo dešimtmečius Vilkutaičių šeima tarsi priaugo prie Prienų, stengdavosi turiningai praleisti laisvalaikį. Gan keista, bet tėvas Juozas sekmadienio popietėmis su vaikais mėgdavo pasivaikščioti kapinėse, ir čia būdavę tikros įvairius dalykus apimančios pamokos: Lietuvos istoriją, geografiją, gamtą, lietuvių kalbą. Netgi aritmetiką, kai ilsėdamasis ant suolelio, liepdavo vaikams skaičiuoti nuo antkapių mirusiųjų metus… Nuvažiuodavo pasivaikščioti į Birštoną. Į šį kurortą sveikatos ieškoti atkildavo rašytojų iš visų miestų, užsukdavo Prienuose pas Keturakį, taip jį aplankė A,Vienuolis-Žukauskas, Vaižgantas, A.Merkelis ir kt. Kai pardavė Gudelių ūkį, Vilkutaitis nusipirko automobilį, Prienuose mažai kas jį turėjo. Bandė pats vairuoti, bet su viena koja buvo sunku, vairuodavo sūnūs. Važiuodavo į Kauno teatrą, keliaudavo po Lietuvą.

Įdomu yra tai, kad Vilkutaičių šeima į Prienų žmonių laisvalaikį „įnešė“ sportinių naujovių. Nors Vilkutaitis buvo invalidas, tačiau kiekvieną rytą atlikdavo mankštą, turėjo sunkumų kilnojimo reikmenis, ragino ir vaikus sportuoti. Vėlgi, kaip pamena dukra Birutė, tėtis, prisiminęs, kaip Rusijoje gyvenant vaikai čiužinėjo pašliūžomis (slidėmis), jis pats padarė jų brėžinius, Prienų dailidė Rukas jas pagamino, tuoj radosi ir daugiau susidomėjusiųjų, ir šis žiemos sportas išplito. Vasarą jis vaikams įtaisė medinį laivelį, o patys sūnūs susimeistravo baidarę, tuo irgi užkrėtė kitus.

1938 m. Vilkutaitis iš notaro pareigų išėjo į pensiją, tačiau sudėjęs rankų nesėdėjo – apmokė naująjį notarą A. Aglinską, patarinėjo gyventojams teisiniais klausimais.

Už sąžiningą principingą teisininko darbą 1928 m. jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. Nors jokiai partijai nepriklausė. „Aš priklausau lietuvių partijai“ – dažnai sakydavo, ir lietuvių susiskaldymą laikė mūsų mažai tautai didžiai žalingu.

Tačiau pasaulio įvykiai keitė ir žmonių gyvenimus, 1940 m. bolševikai nacionalizavo Vilkutaičių namą, šeima išsikėlė į Kauną, todėl pavyko išvengti 1941 m. tremties į Sibirą, nes Prienų sąrašuose notaras buvo vienas iš pirmųjų. 1944 m., bauginantis sovietų, pasitraukė su šeima į Vakarus. Mirė 1948 m. Vokietijoje.

Taip baigiasi žmogaus gyvenimas, bet išlieka kūryba – reikia tikėtis, jog šmaikščioji komedija „Amerika pirtyje“ juokins dar ne vieną lietuvių kartą.

Prienuose teisininkui Juozui Vilkutaičiui-Keturakiui yra rodoma pagarba, jis prisimenamas ir žinomas: atidengtos dvi memorialinės lentos, pavadinta jo vardu gatvė, Prienų krašto muziejuje galima rasti ekspoziciją.