JAPONŲ VIEŠNAGĖ LIETUVOJE
Japonų menininkų susidomėjimas lietuvių kultūra bei papročiais prasidėjo prieš septynerius metus, kuomet viešėdami Lietuvoje, jie dalyvavo Rasų šventėje Verkiuose. Juos ypač sudomino išlikęs gamtos jėgų ir stichijų garbinimas. Vaistažolininkystė, pagarba augalijai ir gyvūnijai, jų manymu, susiformavo jau akmens amžiuje. Stebėdami, kalbindami žmones jie įžvelgia daug panašumų su senovės ainų pasaulėžiūra.
Mokslininkai stebisi, kad Lietuvoje dar nemažai šlikę senų tikėjimų, kurie atsispindi amatininkystėje. Šiais metais Osakos menų universiteto profesorius Nao Tsuda ir asistentė Saori Azuma vėl lankėsi Aukštadvario ir Stakliškių apylinkėse. Juos atlydėjo, šauniai vertėjavo lietuvaitis Ignas Čepelė. Atvykę į Aukštadvario regioninio parko lankytojų centrą domėjosi bitininkyste. Juos domino senovinės Perkūno, arba Graudulinės žvakės, jų gaminimo technika, panaudojimas buityje ir liaudies magijoje ir medicinoje. Juos domina žmonės, nepraradę ryšio su gamta, ir iš ten ateinančiomis žiniomis. Nao nori iš arčiau pažvelgti į gamtą. Apie tai buvo jau rašyta profesoriaus knygoje ,,Elnias Forest”. Mokslininkai norėjo iš arčiau susipažinti su tradicine bitininkyste, vaško paruošimu ir atsakyti į klausimą kodėl lietuviai taip gerbia bites.
Kelionė iš Aukštadvario nusitęsė į Gedanonių kaimą pas čia dirbantį bitininką Algimantą Nekraševičių, kuris, kaip dera tikram bitininkui mus pasitiko šypsodamasis, vilkintis baltais lininiais drabužiais. Senu papročiu pas biteles reikia eiti vilkint šviesiais švarutėliais drabužiais, būti gerai nusiteikusiam, nesuprakaitavusiam. Algimantas savo tėvų ir senelių žemėje ant tuščio lauko savo rankomis pasistatė namą, įsiveisė nemažą bityną, išvalė tvenkinį. Ono sir Algimanto sodyba yra viena iš gražiausių Stakliškių apylinkėje. Kažkada gatvinis Gedanonių kaimas buvo didelis, stovėjo per 57 namus. Taip jau nutiko, kad Algimantas liko paskutinysis savo bočių žemėje. Jis nepanoro dirbti svetur, darbštų ir nuoširdų žmogų vis šaukė ir šaukė protėvių žemė, kur ilsisi jo proseneliai… Algimantas gamtos apsuptyje jaučiasi lyg žuvis vandenyje: su bitelėmis, šalimais vaikus auginančia vilkų šeimyna, karūnomis pasidabinusias elniais, gudriomis lūšimis. Visą laiką kalbėjomės ir fotografavomės bityne, prie pačių avilių. Bitelės skraidė ramiai, nekliudydamos nė vieno svečio, nors bitininkas atidarinėjo avilius, beveik nenaudodamas dūmų. Svečiai iš Japonijos vis fotografavo. Pasak, Algimanto, dirbant labai svarbu nė vienos bitelės nenuskriausti, neužgauti, tada jos negels. Bites reikia mylėti, kitaip niekados nebūsi geru bitininku. Bitės skirtingai negu žmogus, nedaro nieko kas yra nereikalinga. Išeitų, kad jos net už žmogų sumanesnes. Bitės net už žmogų darbštesnes, nes save išlaiko ir žmogų peni. Bičių produktai medus, pikis, vaškas, pienelis žmogų gelbėja nuo sunkiausių ligų. Kur tu berasi geresnį draugą negu bitė? Liaudyje sakoma, kad bitė miršta kaip ir žmogus, yra tikėjimų, kad po mirties vėlė gali lakioti bitele. Daug istorijų ir nuotykių pripasakojo Algimantas apie bites ir seną Gedanonių kaimą, kuris net savo ežerą turėjo. Dabartinėje ežero vietoje – Dailydžių pelkė su gilia ,,akimi”, kurios gylio net kaimo išminčiai nepajėgė išmatuoti…. Atsisveikinant Algimantas mus pavaišino medumi, senoviniais obuoliais ,,cukrinukais”. Pakeliui užsukome į Užuguosčio biblioteką, kur šiemet vasario 2 dieną liejome vaškines perkūno žvakes. Bibliotekininkė Rasa Žvirblienė pademonstravo, kokiu būdu liejamos žvakės. Profesorius Nao Tschuda padovanojo knygą ,,Elnias Forest”, kurioje yra rašyta ne tik apie žvakes, bet ir apie Sienakalnį. Baigdami dienos darbą užsukome į Intuponių akmenų šventvietę, vilgėme akis akmens duobelėje esančiu vandeniu. Svečių nuostabai, akmenys išdėstyti tikslia rytų kryptimi, kuri rodo anksti pavasarį patekančią saulę ir tolimą Japonijos žemę. Be galo darbštūs ir nuoširdūs bičiuliai japonai savo surinktą medžiagą panaudos parodai Osakos universitete, mokins studentus pažinti tolimos Lietuvos kultūrą. Mums be galo svarbu, kad savo medžiaga kolegos visuomet nesavanaudiškai pasidalija, šviečia ir skleidžia. Tokie žmonės vėl ir vėl laukiami.
Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų kultūrologė Rita Balsevičiūtė
