Kazimierui Algirdui Varkalai – Žaliukui, Daumantui – 100!
Prisiminkime Laisvės Kovų didvyrį
Kazimieras Algirdas Varkala, geriau žinomas slapyvardžiais Žaliukas arba Daumantas, yra viena iškiliausių Lietuvos partizaninio judėjimo figūrų, kovojusių prieš sovietų okupaciją po Antrojo pasaulinio karo. Jo gyvenimas ir kova simbolizuoja nenutrūkstamą lietuvių tautos laisvės siekį ir ryžtą kovoti už nepriklausomybę.
Kazimieras Algirdas Varkala gimė 1924 m. rugpjūčio 1 d. Valengiškių kaime, Prienų rajone, Lietuvos kario savanorio Kazio Varkalos ir Kastės Merlnykaitės-Varkalienės šeimoje. Tėvui gavus žemės iš Šaltupio dvaro šeima gyveno Prienų valsčiuje Šaltupio kaime, kur turėjo 10 ha žemės ir ūkininkavo. Kartu su juo augo penkios seserys: Konstancija Kazimiera (g. 1926 m.), Janina (g. 1927 m.), Danutė (g. 1931 m.), Aldona (g. 1939 m.), Birutė (g.1943 m.) ir du broliai Vytautas (g. 1938 m.), Jonas (g. 1951 m.).
Kazimieras Algirdas buvo išvaizdus jaunuolis, mėlynų akių, labai panašus į savo tėvą. Kadangi buvo vyriausiasis sūnus uoliai darbuodavosi ūkyje kartu su tėvu. Visiems vaikams nuo mažens buvo ugdomas patriotiškumo jausmas ir meilė tėvynei. Tėvai rūpinosi, kad jie visi gautų gerą išsilavinimą ir augtų sąmoningi ir sąžiningi piliečiai.
Kazimieras-Algirdas baigė keturis Išlaužo ir penktą bei šeštą Garliavos pradžios mokyklos skyrius. Nuo 1938 m. mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, kurią baigė 1944 m. gegužės 15 d. Jau Kazimierui Algirdui mokinantis Prienų „Žiburio“ gimnazijoje šalyje vyko neramumai ir Lietuvai grėsė pavojus.
Kazimieras Algirdas atsiliepė į generolo P. Plechavičiaus kvietimą vyrus burtis į jo vadovaujamą armiją. Taip tų pačių metų vasario 16 d. tiesiai iš gimnazijos Kazimieras Algirdas Varkala patraukė mokytis į Lietuvos vietinės rinktinės Marijampolės karininkų mokyklą. Tai buvo reikšmingas žingsnis jo gyvenime, kuris vėliau padėjo jam tapti puikiu partizanų vadu. Varkalos ryžtas ir noras kovoti už Lietuvos laisvę buvo savaime suprantamas dalykas, nors jis buvo dar labai jaunas vyrukas, o karo mokykla suteikė jam reikalingų žinių ir įgūdžių. Po karininkų mokyklos vengdamas raudonosios mobilizacijos K. A. Varkala studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete, Kaune. Tačiau studijavo ne ilgai ir studijų nebaigė sužinojęs, kad pirmųjų kursų studentų nuo karo prievolės neatleidžia.
Kazimieras-Algirdas Varkala buvo gabus jaunuolis, išsiskyręs meniniais gabumais, stropumu bei draugiškumu. Jis gražiai piešė, kūrė ir rašė eilėraščius. Šie gabumai pravertė ateityje. Tapęs laisvės kovotoju rūpinosi partizanų spauda, rinko partizanišką tautosaką, užrašinėjo partizanų pasakojimus ir fiksavo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės žygius ir darbus. Surinktą ir susistemintą medžiagą perdavė į Vakarus vykstančiam artimam bendražygiui Juozui Lukšai-Skirmantui. Vėliau jo surinkta autentiška medžiaga buvo išspausdinta Juozo Lukšos Daumanto knygoje „Partizanai“.
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuva buvo okupuota dviejų didžiųjų valstybių, tiek nacių Vokietijos, tiek Sovietų Sąjungos. Šios okupacijos tarp lietuvių sukėlė didžiulius neramumus ir norą pasipriešinti okupantams.
1944 m. rugpjūtį sovietams įsiveržus į Suvalkiją, vienas garbingas pilietis – Vincas Senavaitis, nelegaliai pradėjo burti vyrus partizaniniai kovai. Rugpjūčio mėnesio viduryje Jurgio Urbonavičiaus sodyboje, Dūmiškių kaime, įvyko susirinkimas. Susirinko keli jauni vyrai: Vincas Senavaitis, Kazimieras Juočys ir šeimininko sūnūs Kazimieras bei Vytautas. Tarp jų buvo ir Kazimieras Algirdas Varkala. Susibūrimo metu vyrai aptarė galimus pasipriešinimo planus. Dauguma tuo metu naiviai tikėjosi greito Vakarų atsako į bolševikų veiksmus, tačiau pagrindinė pasipriešinimo sovietų valdžiai forma tuo metu buvo partizaninis judėjimas.
Kazimieras Algirdas kartu su kitais jaunais vyrais pritarė Senavaičio sumanymui formuoti Prienų šilo partizanų būrį. Patriotinis auklėjimas ir karinis parengimas paskatino ir Kazimierą Algirdą Varkalą stoti į partizanų gretas.
Įkūrus partizanų būrį, visi pasirinkto konspiracijos slapyvardžius. Kazimieras Algirdas Varkala pasirinko Žaliuko slapyvardį, kuris jam simbolizavo meilę Lietuvai. Vadu tapo J. Senavaitis, slapyvardžiu Žaliavelnias. Greitai pasirodė ir pastiprinimas. Nepabūgę stoti į kovą su okupantais, į partizanų gretas prisijungė ir daugiau jaunuolių iš vyresniųjų Prienų „Žiburio“ gimnazijos klasių. Taip 1944 m. pabaigoje, susiformavo Geležinio Vilko pulkas – rinktinės užuomazga. Vėliau šis pulkas buvo pertvarkytas į 8-ąją kuopą, o dar vėliau – į Geležinio Vilko rinktinę.
Kazimieras Algirdas Varkala-Žaliukas pasižymėjęs savo ryžtu ir gebėjimu vadovauti greitai tapo labai geru ir svarbiu partizanų lyderiu. Žuvus būrio vadui J. Senavaičiui-Žaliavelniui, nuo 1945 m. gegužės 11 d. būrio vadu tapo pats Varkala.
1945 m. rugpjūčio 13 d. K. A. Varkala-Žaliukas buvo paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Juozo Stravinsko-Žiedo pavaduotoju.
1946 m. pavasarį kartu su bendražygiais Juozu Stravinsku, Stasiu Lukša-Juodvarniu ir Juozu Albinu Lukša-Vyčiu pradėjo leisti laikraštį Kovos keliu, kuris balandžio mėnesį tapo visos Tauro apygardos leidiniu.
Po 1946 m. birželio 1 d. Geležinio Vilko rinktinės įsakymu K. A. Varkala-Žaliukas pasirašė dar kaip rinktinės vado pavaduotojas, o po kelių dienų, žuvus Geležinio Vilko rinktinės vadui J. Stravinskui-Žiedui vadovavimą perėmė į savo rankas. Tačiau ir toliau pasirašydavo, kaip Geležinio Vilko rinktinės pavaduotojas. Rugpjūčio 10 d. po Geležinio Vilko rinktinės įsakymu Varkala jau pasirašė kaip rinktinės vadas. Jo vadovavimas truko beveik dvejus metus.
Gretimai tiesioginių pareigų jis buvo paskirtas ir Tauro apygardos štabo Žvalgybos skyriaus viršininku. K. A. Varkalos vadovaujamos grupės vykdė sabotažo akcijas, karines operacijas, rinko žvalgybinę informaciją ir skleidė antisovietinę propagandą.
Partizanai, stengdamiesi kiek įmanoma labiau išlaikyti krašto kontrolę ir apginti gyventojus, nesėdėjo vietoje ir ėmėsi veiksmų. Partizanų pulkas nevengė kautynių su NKVD, pasienio kariuomenės ir stribų daliniais. Partizanai užimdavo miestelius bei bažnyčias, sunaikindavo sovietų pareigūnus bei NKVD būstines.
Laisvės kovas rėmė ir visa K. A. Varkalos šeima. Jų sodyboje Šaltupio kaime po namu, malkine ir daržine buvo iškastos keturios slėptuvės. Dar kelias slėptuves kartu su partizanais buvo įsirengęs netoli sodybos. Jose dažnai lankėsi rinktinės štabo nariai, tokie kaip: Stasys Lukša-Juodvarnis, Kazimieras Juočys-Šatas, Antanas Gudynas-Speigas ir pats Kazimieras Algirdas Varkala-Žaliukas, Daumantas. Vienoje iš slėptuvių buvo apsilankęs ir išdavikas – J. Markulis-Erelis. Pajutę pavojų ir išdaviko pinkles į sodybą nesugrįžo ne tik Kazimieras su partizanais, bet ir jos sodybos šeimininkai. Sąjūdžio komiteto pirmininkas J. Markulis buvo sovietinio saugumo agentas. Paaiškėjus, kad jis yra išdavikas, Tauro apygardos štabe Nadrausvėje, A. Varkala su Lietuvos partizanų vadais nutarė įkurti naują bendrą demokratinio pasipriešinimo sąjūdį likviduojant išdaviką. 1947 m. balandžio mėnesį sąjūdis oficialiai buvo pavadintas Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Prezidiumu.
Kazimieras Algirdas Vakala būdamas puikus lyderis nusipelnė puikaus įvertinimo ir pripažinimo. Jo nuveikti darbai buvo įvertinti ir po 1946 m. lapkričio 22 d. Tauro apygardos rinktinės vado Antano Baltūsio-Žvejo įsakymu Nr. 34 K. A. Varkalai buvo pareikšta padėka Laisvės kovotojų karinės šventės proga.
Savo slapyvardį Kazimieras Algirdas Varkala pakeitė 1947 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 8 ir pasivadino Daumantu.
1947 m. sausio 15 d. dalyvavo Lietuvos kovotojų už laisvę atstovų suvažiavime, kuriame buvo aptarta daug svarbių klausimų. Jame buvo svarstomi centralizacijos ir vyriausiosios vadovybės, bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio ir Vyriausiojo ginkluotų pajėgų štabo reorganizacijos, ryšių su užsieniu atkūrimo klausimai. Taip pat buvo išklausytas raportas apie Juozo Markulio-Erelio MGB agento Ąžuolo, Noreikos, Kudirkos išdavystes.
Kazimieras Algirdaras Varkala išgyveno daug sudėtingų karinių operacijų ir kautynių su priešais. 1947 m. gruodžio 8 d. Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo įsakymu Nr. 48 K. A. Varkalai-Daumantui buvo pareikšti tarnybiniai pagyrimai už dalyvavimą kautynėse su NKVD kareiviais 1945 m. Prienų Šile ir kautynėse 1945 m. balandžio 10 d. Šilavoto valsčiuje Ingavangio kaime. Tų pačių metų gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 49 jam pareikšti tarnybiniai pagyrimai už dalyvavimą kautynėse su NKVD kareiviais 1945 m. balandžio 13 d. Gudelių valsčiuje Budninkų kaime. Taip pat kautynėse 1945 m. birželio 11 d. Šilavoto valsčiuje Degimų miške, o gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 50 – tarnybiniai pagyrimai už 1945 m. lapkričio 17 d. dalyvavimą puolant Šilavoto valsčiaus milicijos punktą ir už 1947 m. balandžio 24 d. dalyvavimą kautynėse Šilavoto valsčiuje Žemaitkiemio kaime.
Kazimieras Algirdas Varkala-Žaliukas, Daumantas ir jo bendražygiai partizanai dalyvavo daugelyje reikšmingų operacijų. Sugriovė komunikacinę liniją, stebėjo ir rinko informaciją apie sovietų pajėgų judėjimą ir planus. Vadovaudamas daug dėmesio skyrė žvalgybai, okupantų vykdomų nusikaltimų fiksavimui, nusikaltėlių, kurie degino sodybas, kankino ir žudė žmones, įvardinimui, išsamiems kautynių aprašymams, kad būtų padarytos teisingos išvados.
Kazimiero lyderystė ir taktinis sumanumas padėjo partizanams ilgą laiką veikti nepastebėtiems sovietų saugumo tarnybų. Jis buvo žinomas ir gerbiamas ne tik dėl savo gebėjimo planuoti ir vykdyti sudėtingas operacijas, bet ir už požiūrį į savo bendražygius. Jis ne tik vadovavo karinėms operacijoms, bet ir rūpinosi bendražygių morale bei gerove.
K. A. Varkala niekada neužmiršdavo pasveikinti visus savo rinktinės kovotojus nepriklausomos Lietuvos valstybės ir religinių švenčių proga. Bendražygius mokė drausmės ir mandagumo, primindavo, kad reikia padėkoti partizanų rėmėjams ir būti mandagiems su gyventojais. Jo įsakymuose atsispindi nurodymai, kaip partizanams elgtis sudėtingomis sąlygomis, taip pat mokė kaip kovoti su alkoholiu ir išlikti doru žmogumi.
Varkalos vadovavimo stilius buvo grindžiamas pasitikėjimu ir bendradarbiavimu. Jis suprato, kad tik vienybėje, bendrai siekiant tikslo, galima pasiekti laisvą Lietuvą. Kazimiero Algirdo Varkalos-Žaliuko, Daumanto veikla buvo ypač prasminga ir įkvėpė daugelį jaunų lietuvių prisijungti prie pasipriešinimo judėjimo.
Kazimiero Algirdo Varkalos-Žaliuko, Daumanto mirtis kovos lauke buvo didelė netektis partizanų judėjimui bei Lietuvos tautai. Jis žuvo 1948 m. kovo 17 d. Prienų valsčiaus Čiudiškių kaime, netoliese gyventojo P. Mačiūtos namų, kuomet išvargę po nakties žygio šeši Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 52-osios kuopos partizanai susidūrė su MGB Prienų valsčiaus poskyrio karine operatyvine grupe. Partizanai pamatę priešus ir nenorėdami pakenkti žmonėms pas kuriuos ilsėjosi. Buvo priversti trauktis link Šventupės ir, deja, dauguma žuvo. Kazimierui Algirdui Varkalai-Daumantui buvo sunkiai sužeista koja. Nenorėdamas apsunkinti padėties būrio vadas Varkala įsakė kariams jį palikti. Partizanai išskubėję į Antano Skučo sodybą tikėjosi grįžti ir išgelbėti būrio vadą. Tačiau Kazimieras Algirdas Varkala-Žaliukas, Daumantas jau buvo sunkiai sužeistas ir nenorėjo atsiduoti mirčiai į priešų rankas, todėl nusišovė pats.
Kovos lauke nuo priešų kulkų krito Žvalgybos skyriaus viršininkas Zigmas Juška-Pjūklas, Zigmantas, 52-osios kuopos 1-ojo būrio vadas Vytautas Jundilas-Jaunutis, partizanai: Kazys Antanas Gudauskas-Vaidila, Antanas Pranka-Vytautas ir Vytautas Antanas Žematis-Saulius. Po mirties žuvusių partizanų palaikai baisiai niekinti Prienuose. Vėliau galėjo būti užkasti Prienų Šilo pakraštyje, netoli dabartinės Prienai-Marijampolė, Kaunas-Alytus sankryžos.
Kazimiero Algirdo Varkalos drąsa ir pasiaukojimas neliko užmiršti ir po jo mirties. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jis buvo pagerbtas kaip vienas iš didvyrių, kovojusių už tautos laisvę. 1997 m. gruodžio 22 d. Kazimieras Algirdas Varkala pripažintas Karo savanorio statusas, 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu jis apdovanotas 2-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius). 1999 m. gegužės 17 d. Lietuvos Respublikos Prezidento krašto apsaugos ministro įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis. Jo atminimas yra įamžintas Prienų r. Išlaužo sen. Šaltupio kaime, Varkalų sodyboje, kurioje pastatytas paminklas čia augusiam didvyriui.
Kazimieras Algirdas Varkala – Žaliukas, Daumantas ryškus Lietuvos istorijos simbolis, primenantis apie sunkias, tačiau garbingas kovas už laisvę. Jo gyvenimas ir veikla yra svarbus priminimas, kad nepriklausomybė nėra savaime suprantama – ji reikalauja drąsos, pasiaukojimo ir ryžto. Kazimiero Varkalos pavyzdys įkvepia ir moko, jog laisvės ir bendrystės vertybės turi būti puoselėjamos ir saugomos kiekvienoje kartoje.
Straipsnį parengė: Prienų krašto muziejaus muziejininkė Rūta Žiobaitė
