Pažintinė kelionė po Stakliškių seniūnijos ir Aukštadvario regioninio parko kultūros ir gamtos paveldo objektus

Jau septintus metus iš eilės Stakliškių seniūnė Nijolė Ivanovienė ir Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė su pagalbininkėmis organizuoja pažintines keliones po svarbiausias gamtai ir kultūrai saugomas vietas. Stakliškių seniūnijoje yra daugiausiai lankomų objektų, kuriuos kruopščiai prižiūri seniūnė su savo komanda. Malonu keliauti ir pažinti, kuomet viskas išpuoselėta, įdėta ne tik daug darbo, bet ir širdies. Lankytojas pajaučia, kad yra laukiamas, jaunimas mokosi, kaip reikia gerbti senolių palikimą.

Šiemet kelionę pradėjome nuo legendinio Gojaus miško, garsaus Gojaus ąžuolo. Ne vienu ąžuolu garsėja miškas, jame auga reliktinės kerpės, rečiausi grybai, jau virš 70 metų peri juodasis gandras. Miške klesti biologinė įvairovė, biologai vykdo monitoringus ir tyrimus.

Gojaus miške prieglobstį turėjo Lietuvos laisvės gynėjai. Pokariu pasitarimams čionai susitikdavo trijų partizanų apygardų vadai, prie ąžuolų vyrai prisiekdavo ištikimai ginti Lietuvą. Miškas daugeliui buvo paskutinė kovos diena. Aplankėme Gojaus miško partizanų slėptuvę, žuvusius vyrus pagerbėme tylos minute. Deja, daugelio vyrų amžinos poilsio vietos, ko gera, niekada nesužinosime.

Atvykę į Stakliškių miestelį, aplankėme paminklą partizanams ,,Besimeldžiantis angelas“. Apylinkėse tiek daug kritusių partizanų, namiškiai ieškodami anapilin iškeliavo, kiti dar ligi šiolei ieško… Stakliškių seniūnijos kolektyvas labai stengėsi, kad būtų sutvarkyta vieša vieta ir pastatytas paminklas. Tegul angelas meldžiasi už negrįžusius sūnus ir dukras ir mus, visus nuolatos ieškančius…

Stakliškių miestelis, įsikūręs ant Karališkojo vieškelio, niokotas kryžiuočių, bet išlikęs, niekada nebuvo privačiose rankose, visada buvo karališkose valdose. Garsus savo mineralinėmis versmėmis, kurortu, alaus bravoru ,,Gintaru“, virtusiu ,,Lietuviško midaus“ gamykla. Čia stovi barokinė Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta LDK matininko Juozapo Boufalo lėšomis, kurioje lankėsi karalius Steponas Batoras… Karališkuoju vieškeliu, žinomu jau nuo XIV amžiaus, važiuojant Vilniaus link aplankėme garsius Tridupio ąžuolus, aprašytus XIX a. keliautojo ir to meto žurnalisto Vladislovo Honorijaus Kondratovičiaus-Sirokomlės. Ši vieta garsi pasakojimais, ko gero, tai protėvių šventvietės būta.

Netrukus privažiavome ir Lepelionių piliakalnį, nuo kurio atsiveria vaizdingiausios apylinkės su senoviniais kalnelių ir griovių, daubų pavadinimais, legndomis ir senąja mitologija. Tai mūsų protėvių jotvingių žemė, už kurią taip narsiai kovota. Pasak senolių, piliakalnis buvęs labai status, ant jo tik keli vyrai nugaromis suglaudę atsisėsdavę. Piliakalnis buvo ariamas, sėjami javai, todėl pažemėjo ir paplatėjo. Mokslininkai mano, kad tokie nedideli piliakalniai atlikdavo ir šventviečių funkciją.

Mūsų protėviai jotvingiai tausojo gamtą, garbino ąžuolus, žemę, vandenį, ugnį, akmenis. Stakliškių seniūnijoje yra išlikusių akmenų, primenančių protėvių pasaulėžiūrą. Aplankėme Intuponių akmenų grupę. Manoma, kad čia buvusi šventvietė, yra du dubenėti akmenys, juose besirenkantis lietaus vanduo paruduoja. Vanduo buvo naudojamas apsiplovimui, esą gydo nuo ligų, stiprina sveikatą, nesiraukšlėja veidas. Atgavę jėgas, keliavome Dzūkų aukštumos link.

Pravažiavę Radomislės dvarą, atvykome apsižvalgyti į Mergiškių kraštovaizdžio draustinį. Pirmiausia užlipome ant Gelionių kalvos. Šalia įsikūręs Lituvos kariuomenės karinių oro pajėgų oro erdvės stebėjimo Antaveršio postas. Kalva prižiūrima kariškių pastangomis. Užkopę išvydomre baltus Užuguosčio Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios bokštus, Druskakalnio, Sienakalnio, Ustronės, Varelių kalvas. Visa Dzūkų aukštuma su savo grožybėmis!

Nusileidę nuo kalvos, pasukome Antaveršio duobės link. Elipsės formos glaciokarstinės kilmės duobė, patogi lankymui, su įrengtu priėjimas prie objekto. Manoma, kad susidarė ledynmečio laikotarpiu, ledo luistui ištirpus. Apie žemės įgriuvimą liudija ir tautosakinė medžiaga. Senolių manymu, dauba susidarė po bažnyčios įgriuvimo.

Netoliese telkšo ir maža, bet labai įspūdinga Gelionių duobė, traukianti geologų dėmesį. Ji yra labai jauna, nes baigė formuotis tik prieš du tūkstančius metų. Tai patvirtini ir atlikti moksliniai tyrimai. Senoliai porina, kad naktimis iš duobės kyla baltai šviečiantys kamuoliai-vėlės. Mokslininkai teigia, kad tai galėjo būti dujų, metano pliūpsniai…

Keliaudami aukščiausios vietos Dzūkų aukštumoje link, aplankėme Čigonės kapą. Tai Polesės palivarko dvarininkės Rozalijos Žižnevskienės kapas. Ji su vyru Vaclovu Andrijanu Žižnevskiu buvo pagrindiniai Užuguosčio bažnyčios fundatoriai. Dvarininkė buvo romų tautybės mergina, ištekėjo ir mirė jauna. Paskutinis noras būti palaidotai šalia kryžkelės vyro buvo įvykdytas.

Pravažiavome Gielionių ežerėlį, aplankę kapavietę atvykome ant Gedanonių kalvos. Tai aukščiausia aukštumos vieta – 257,4 m. Tokioje aukštumoje jau senovėje, abipus kelio įsikūrė kaimas. Per marą daugelis gyventojų mirė, tačiau kaimas neišnyko, atsigavo.

Kažkada kaime buvo virš penkiasdešimt namų, per 64 ūkius, mokykla, senovėje ir koplyčia ant kalno puikavosi. Gyveno čia ,,prociaunykai“, gerais žmonėmis vadinami dzūkai. Darbavosi smuklininkas, kalvis, siuvėjos, buvo gyvačių užkalbėtojas, puikūs pasakoriai, dainininkai, ūkininkai. Vaikinai už Gedanonių merginas net kumščiais mojavosi. Šiandien Gedanonyse gyvena vienas bitininkas Algis Nekraševičius. Jo proseneliai mirė nuo choleros, čia gyveno tėvai, giminaičiai.

Štai kokia didelio kaimo lemtis. Kaimas nepamirštas, tai liudija gražiai apšienautos kapinaitės, sutvarkyta Gedanonių kalva su pavėsine ir bokšteliu. Smagu, kad čia gyvenusių senolių ainiai gali čia pasivaikščioti, užkopę kalvon pailseti… Taip ir mes, keliautojai, galutinėje stotelėje pailsėjome, pasistiprinome prie bendro stalo, vieni kitiems dėkojome, klausinėjome ir atsakinėjome. Tas lietuviškas nuoširdumas, žmonių padėkos, duoda peno, skatina veikti toliau, matyti prasmę savo darbuose.

Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė