Didysis permainų kurorte dešimtmetis 1933-1940 m. (V)
Birštono keltas ir lietuviškoji konkurencija
Druskų miškas, Alksniakiemis jau nuo kurorto įkūrimo traukė poilsiautojų akį. Čia buvo vaikščiojamasi, renkamos miško gėrybės, rezgėsi vasaros meilės romanai. Tarpukariu čia atsirado vasarnamių, todėl susisiekimas su kairiuoju Nemuno krantu tapo labai svarbus. Nuo1924 m. iki1931 m. poilsiautojai į kitą krantą buvo perkeliami valtimis.1932 m. Birštone buvo įsteigtas keltas. Keltas priklausė Marijampolės apskrities Prienų valsčiui, o kontrolę vykdė Susisiekimo ministerijos Plentų ir vandens kelių valdybos Vandens kelių tarnybos Kauno vandens kelių rajonas. Keltininkais dirbo žmonės, gyvenę1934 m. atkurtame Birštono valsčiuje. Toks administracinio ir funkcinio pavaldumo neatitikimas įnešdavo daug painiavos ir biurokratizmo. Keltininkai vasaros sezono metu uždirbdavo iki 3 000 Lt, tad daugybė vietinių žmonių siekė tapti keltininkais, bet kokiais būdais nustumdami konkurentus. Medžiagos šia, dar nenagrinėta tema suradome Lietuvos centriniame valstybės archyve. Byla iki šiol tyrinėtojų rankos buvo nepaliesta („Apie V. Migonio keltą per Nemuną 1933-1940 m.“ – LCVA, f. 1567, ap. 3,b.3 91).
Mokestis už perkėlimą keltu per Nemuną
Plentų ir kelių valdybos Vandens kelių tarnybos numatyti perkėlimo tarifai labai įvairūs. Supažindinsime tik su tais, kurie buvo būdingi Birštono kurortui. „Už perkėlimą keleivio į kitą upės krantą su rankiniu bagažu – 10 ct. Vaikai iki6 m. keliami nemokamai. Už perkėlimą keleivio su rankiniu vežimėliu, dviračiu ar kuo nors panašiu – 15 ct. Už perkėlimą vienkinkio tuščio ar prikrauto vežimo su 2 žmonėmis – 20 ct; už kiekvieną papildomą žmogų – 10 ct. Už perkėlimą porinio vežimo, tuščio ar prikrauto, su 3 žmonėmis – 30 ct; už kiekvieną papildomą žmogų – po 10 ct. Už lengvojo automobilio su šoferiu ir 2 žmonėmis perkėlimą – 50 ct; už kiekvieną papildomą žmogų – po10 ct. Už sunkvežimio, autobuso, traktoriaus su aptarnaujančiais žmonėmis perkėlimą – 1,2 Lt“ (LCVA, f. 1567, ap. 3, b. 391, l. 45) Kariuomenei, policijai, gaisrininkams, moksleiviams, grįžtantiems iš pamokų, perkėlimas per upę buvo nemokamas.
Adomo Laukaičio pareiškimas
1933 m. vasario 21 dieną į Vandens kelių tarnybos viršininką kreipėsi keltininkas Adomas Laukaitis iš tuometinio Nemajūnų valsčiaus Siponių kaimo (kalba netaisyta – V. K.). „1932 m. Birštone buvo įsteigtas keltas. Jį paėmiau aš už 50 litų metams. Paėmęs įsiruošiau gerus kėlimo pabūklus. Padariau keltą-plaustą ant ąžuolinių batų, uždėjau grindis ir tokiu būdu lengvai perkeldavau ne tik vežimus, automobilius, bet ir kitas sunkenybes. Tas įtaisymas man brangiai kainavo. Š. m. vasario 11 d. buvo ant to kelto varžytuvės. Aš jose dalyvavau siūlydamas didesnę sumą negu pernai, t. y. 100 Lt. Bet keltas man neteko. Jį paėmė Migonis Vincas, siūlęs didesnę sumą, 610 Lt. Bet tas jo paėmimas vyko neteisėtu būdu. Jis pristatė varžytuvių komisijai Prienų valsčiaus viršaičio išduotą liudijimą, kad Migonis turi išruoštą keltą, išvengdamas mokėti trigubai didesnį užstatą. Tikrumoje jis įruošto kelto neturi ir viršaičio liudijimas duotas jam neteisingai. Apie tai gali paliudyti Adomas Padrėza, gyv. Kampiškėse, Antanas Palilionis, Jonas Mozūras, gyv. Birštone, taip pat Alksniakiemio miško eigulys, taipogi visa apylinkė. Apie šį viršaičio neteisingą elgesį yra pranešta Valstybės kontrolei“( Ten pat, p. 1 ap.). Adomas Laukaitis apgailestavo, kad kelto netekimas jam sudaro didelių nuostolių ir prašė tarnybą grąžinti kelto turėjimo teisę. Jis sutiko už keltą mokėti 610 Lt metinį mokestį. Marijampolės miesto ir apskrities viršininkas, patikrinęs skunde išdėstytus faktus, nustatė: „Adomo Laukaičio išdėstyti faktai, kad Migonis neturi kelto, yra tikri. Šiuo metu Migonis dar nėra įrengęs kelto ir jį rengti neturi visų įrankių ir valčių“ (Ten pat, p. 5). Vidaus reikalų departamentas nurodė Marijampolės miesto ir apskrities viršininkui, plentų ir vidaus kelių valdybai „nubausti Prienų valsčiaus viršaitį ir ateityje pasikartojus panašiems dalykams bus atleistas iš pareigų“ (Ten pat, p. 6).
Pažado netesėjimas
Byloje yra pieštuku rašytas Vinco Migonio pasižadėjimas: „Įsipareigoju man atiduotą laikyti keltą po Birštono miesteliu galutinai įrengti, kaip reikalauja keltams laikyti instrukcijos, iki1933 m. gegužės 1 d.“ (Ten pat. p. 8). Gegužės 16 dieną su Vincu Migoniu buvo sudaryta sutartis, jos vienas iš punktų skelbė: „Jeigu V. Migonis nesilaikytų šios sutarties, tai Plentų ir kelių valdyba gali šią sutartį nutraukti ir keltą pavesti kitiem žmonėm“ (Ten pat). Po gerų metų,1934 m. rugsėjo 30 d., Vandens policijos vachmistras Kaudykinas Aleksandras su kviestiniais apžiūrėjo keltą ir jį rado netvarkoje: „Neskelbtos paslaugos kainos, iš dviejų gelbėjimo ratų vienas kiauras ir skęsta. Vietoje dviejų žibintuvėlių veikia tik vienas. Pats keltininkas pasirodė tik po pusvalandžio“ (Ten pat, p. 21 ). Tokiu Vinco Migonio elgesiu pasipiktino Birštono policijos nuovados viršininkas Juras Rinkevičius. Jis pastebėjo, kad „keltas buvo įrengtas visiškai prastai, iš paprastų karčių ir lentų. Kurorto vyr. gydytojas Balys Matulionis pastebėjo, kad keltininkas dirbo prastai, šiek tiek geriau jis aptarnavo Jiezno ruožą, labai dažnai žmonės, išėję iš procedūrų, persišaldydavo, nes labai ilgai tekdavo laukti kelto. Keltas turėtų būti su stogeliu, kad poilsiautojai apsisaugotų nuo lietaus ir perpūtimo“ (Ten pat, p. 23).1934 m. lapkričio 7 dieną 17 val. patikrinti Birštono kelto atvyko laivininkystės inspektorius Prapuolenis kartu su Birštono nuovados policijos viršininku Juru Rinkevičiumi, surašė protokolą, kuriame teigė: „Keltininkas Vincas Migonis, kad išvengtų komisijos nurodytų kelto tvarkymo darbų, šią dieną, dar prieš sezono pabaigą, nuėmė nuo vandens keltą ir laukiančių žmonių neaptarnavo“ (Ten pat, p. 27). Dėl šių pažeidimų nuo 1935 sausio 1 dienos 5 metų sutartis su V. Migoniu buvo nutraukta.
Laikino tilto per Nemuną Birštone vizija
Laikino tilto per Nemuną idėją kėlė Birštono valsčiaus viršaitis J. Valatka. Jis įvairioms instancijoms rašė: „Vasarotojams tiltas per Nemuną būtų patogiau negu keltas, nes vasarotojai kartais turi laukti iki keltas atplauks iš kitos pusės, be to, keltis su vežimais, mašinomis labai nepatogu. Pastatymas ties Birštono mieteliu nors ir laikino tilto pagyvintų kurortą ir sumažintų vasarotojų nepasitenkinimą dėl tilto nebuvimo“ (Ten pat, p. 40). Apie tai1935 m. kovo 16 d. prabilo ir pati Vandens kelių tarnyba: „Siekiant sudaryti Birštono kurorte lankytojams bei apylinkės gyventojams patogumą, pagerinti persikėlimo per Nemuną sąlygas, keltas gali būti pakeistas laikinuoju tiltu“ (Ten pat, p. 44). Į šią tarnybą kreipėsi architektas Vincas Anilionis, kuris siūlėsi pastatyti 2,5 t galios tiltą ir prašė suteikti 6 metų koncesiją. Tačiau tilto idėjos dėl didelių išlaidų visgi buvo atsisakyta.
(Bus daugiau)
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
