PATIRTIES PAMOKOS. Pusė gyvenimo – vaikščiojimas peilio ašmenimis
Jeigu vyresniosios kartos prienietį paklaustumėte, ko iš anų laikų pasigenda Prienuose, dažnas turbūt pasakytų: paplūdimio Nemuno pakrantėje, jaukios „Revuonos“ viešbučio kavinės su gyva muzika ir lauko terasa, iš kurios atsiveria gražus gamtos vaizdas, ir kino teatro. Daug kas su nostalgija prisimena kino teatrą „Draugystė“, kuris buvo jaunystės laikų susitikimų su draugais ir pasimatymų, kultūringo laisvalaikio vieta. Apie kiną ir kino filmo vertą žmogaus gyvenimo istoriją kalbėjomės su buvusiu ilgamečiu Prienų kinų direkcijos viršininku Ramučiu Bartuška, kinų direkcijoje ir kultūroje išdirbusiu per trisdešimt metų.
Nors straipsnio užmanymas buvo pereiti Prienų kino teatro „Draugystė“ takais, ne mažiau sudomino ir jo direktoriumi laikyto, o pagal pareigybę – visų Prienų rajono kino teatrų vadovo Liudviko Ramučio Bartuškos gyvenimas. Mūsų pašnekesys sukosi kaip filmo juostoje – nuo tragiško tėvelio likimo ir sunkaus, vienos su keturiais vaikais likusios mamos gyvenimo, nepriteklių ir vargo paženklintos vaikystės iki gana sėkmingai (žinant, jog tėtis buvo išvežtas į Sibirą) susiklosčiusios karjeros, laimingo šeimyninio gyvenimo. Tarsi šį žmogų visada būtų saugojusi Apvaizdos ranka.
R. Bartuškos gimtinė – Uosoje, kur kelių kartų giminės namai stovėjo. Su gimtine dabar jį riša tik skaudūs prisiminimai. Iš tų namų teko ir išbėgti, ir sugrįžti, ir vėl išbėgti. Pirmą kartą pasitraukti iš namų teko, kai 1944 m. areštavo tėtę. Tada Ramutis buvo šešerių. Išvežė pagal kaimynų skundą. Tėvas kluone buvo užkasęs ginklą ir šaulių uniformą, likusią nuo tarnybos laikų (baigęs Marijampolės mokytojų seminariją tris mėnesius tarnavo šaulių armijoj). Kratos metu rastas ir nuotraukų albumas, ir ginklas. Negana to, buvo nurodyta ir daugiau aplinkybių, už kurias keturių vaikų tėvą buvo „būtina“ išvežti kaip buržuazinės Lietuvos pakaliką ir nuteisti 10 metų už tėvynės išdavimą. Vėliau, pamena Ramutis, buvo gauti reabilitacijos dokumentai, bet juose nebuvo parašyta, kada miręs. „Už nieką paimtas buvo, tą pripažino ir viską žinojęs iš lagerių grįžęs kaimynas, tėvo draugas. O tėvas mirė Viksos mieste, Gorkio srity (dabar Nižnij Novgorodas). Toj vietoj, kur buvo lietuvių lageriai ir kur mirusieji buvo užkasti, pastatytas gyvenamųjų namų kvartalas. Nebuvo prasmės ieškoti neegzistuojančio kapo. Vėliau liudininkai papasakojo mamai, kaip Bartušką už kojų ištįsė ir palaidojo į bendrą duobę. Mama dešimt metų rašė, į visur kreipėsi, kad ką nors sužinotų apie tėvą – niekas nieko neatsakė. Tai mes visuose dokumentuose, kur reikalaujama užpildyti punktą apie tėvus, rašėm, kad tėvas mirė 1944 m. Išvežtas buvo ir diedukas (1948 m.). Jam tada buvo 78 metai. Jis išgyveno ir grįžo į Lietuvą 1956 m.“, – prisiminimais dalinosi pašnekovas.
Atmintin giliai įsirėžę ir 1949-1950 metai. Ramučiui tada buvo kokie devyneri. Areštavo močiutę. Mama jau buvo sugrįžusi į Uosą. Bet čia vėl nelaimė. Užmušė po kaimyno langais kolūkio pirmininką. Vėl tardymai, persekiojimai. Šeima atsidūrė Pašventupy, pas mamos seserį Moniką, dirbusią mokytoja. Ji mamą įdarbino pradžios mokyklos valytoja, kad vaikus galėtų išmaitint. Persekiojama buvo ir teta, kuri pasitraukė į Kauno rajoną. „Tada labai sunkus metas buvo. Nepamiršiu, kaip iš Pašventupio eidavom trisdešimt kilometrų į Kauną duonos nusipirkt“, – sunkią vaikystę mena Ramutis. Vėliau šeima ilgam apsigyveno prie Pakuonio, Daugšiagirėje.
Pakuony baigęs septynmetę vaikinas įstojo į Kauno žemės ūkio technikumą mokytis matininko specialybės. Bet našlaičiui nebuvo suteiktas bendrabutis, todėl nusprendė eiti ten, kur duoda gyvenamą plotą. Arčiausiai širdies buvo geležinkeliečio profesija, tačiau mamos sesuo pertarusi: „Jeigu stoji į geležinkeliečius, tai nieko nepasieksi, nes iššifruos“, – sakiusi. Pasak Ramučio, tada saugumas tokių specialybių studentų biografiją tyrė iki dugno. Taip tetos patartas apsistojo pas ją Garliavoj ir tęsė mokslus mokykloj. Teta, nors ir buvo dešinių pažiūrų, tuomet davusi patarimą: „Romai, stok į komjaunimą, kito kelio tau nebus. Jeigu nestosi į partiją, jokios ateities neturėsi“. Paklausęs įstojo ir tęsė mokslus.
Jam baigus dešimt klasių, teta ištekėjo ir išsikraustė. Jaunuoliui neliko, kur gyventi. Pagalvojęs įstojo į Kauno technikos mokyklą Nr. 23 mokytis kino mechaniku. Svarbiausia, kad buvo bendrabutis.
Po technikos mokyklos baigimo Ramutis gavo paskyrimą į Daugų rajoną. Rodė filmus Onuškyje ir aplinkiniuose kaimuose: Žilinuose, Dusmenyse, vadinamoje Petrauskynėje. „Rodydavom filmus pas žmones, bibliotekose, skaityklose ir pan. Tada titrų jokių nebuvo, visi filmai buvo rusų kalba. Susirinkdavo daug žiūrovų, ypač, kai buvo rodomi žinomi filmai. O kiek žmonių eidavo! Kai būdavo rodomas „Tarzanas“, indų „Valkata“, žmonės netilpdavo“, – prisimena.
Reikėjo atidirbti po paskyrimo dvejus metus. Kadangi atlyginimo nemokėjo, sąlygų dirbti ir gyventi nebuvo, po metų laiko aštuoniolikmetis kino mechanikas atvažiavo į Daugų miestelį, sunešė į kultūros skyriaus vedėjo kabinetą visą aparatūrą (kino projektorių, dėžes, juostas) ir pasakė: „Viso gero“. Liko ir darbo knygelė. Pagal dokumentus jis tebedirba Dauguose iki šiol, nėra jokio atleidimo įrašo.
Metęs darbą Dauguose Ramutis grįžo pas mamą. Ir šiandien prisimena, kaip įsidarbino kino mechaniku Prienuose. „Po Prienų gaisro 1954 m. buvo sudegęs ir kino teatras, stovėjęs priešais dabartinę mažąją Maximą Basanavičiaus g., įrengtas tokioje vokiečių kirchėje. Naujas kino teatras buvo pastatytas buvusios spaustuvės vietoje ir priduotas eksploatacijai 1956 m. Atvažiavęs į Prienus užėjau pas kino viršininką Filimonovą. Parodžiau, kad turiu teises, dokumentus, o darbo knygutę naują išrašė. Rugsėjo mėnesį pradėjau dirbti. Rodžiau filmus Išlauže, Dambravoj, Kudirkuose, Antakalny, Ašmintoj, įvairiuose kultūros namų centruose“, – apie pirmuosius metus Prienuose pasakojo Ramutis.
Atrodo, jau įsitvirtino, galima atsikvėpti ir džiaugtis besusitvarkančiu gyvenimo Tačiau staigmenų gyvenime ir toliau netrūko. Kadangi nebuvo registruotas, gavo šaukimą į karinį komisariatą. Dveji metai tarnybos Baltarusijoj, aviacijoj, ryšių specialistu, suteiktas karininko laipsnis. Užsirekomendavęs lietuvis karininkas turėjo galimybę pasilikti ir ilgesniam laikui, tačiau sumelavęs, kad nuvažiuos tik mamai stogą pataisyti ir tuoj sugrįš, į tarnybą R. Bartuška negrįžo. Norėjo mokytis toliau. Ir vėl tetos Monikos patartas, įstojo kandidatu į komunistų partiją.
Ar negalvojote, kad labai rizikuojate?
Žinoma, bet paklausiau tetos. Tada paskambino man iš kultūros skyriaus dabar garsus Vilniuje profesorius Mureika. Jis dirbo saugume Prienuose, bet vedė žmoną tremtinę, todėl jį atleido ir paskyrė kultūros skyriaus vedėju. Mureika pasakė, kad reikalauja manęs partijos komitete. Pagalvojau: jau iššifravo. Ėjo 1962-ieji metai. Dar neturėjau partinio bilieto, buvau kandidatas, bet politinio biuro nariai patvirtino mane partijos rajono komiteto instruktoriumi. Praeities niekas vis dar nežinojo.
Dirbamas instruktorium lankiau vakarinę mokyklą. 1962 m. pabaigoje tapau komunistų partijos nariu. 1963 m. susipažinau su būsima žmona, po metų susituokėm. Kartą vėl iškvietė partijos komiteto pirmasis sekretorius ir pranešė, kad rinks Prienų rajono pirmuoju komjaunimo sekretorium. Sakau, palaukit, net žmona nežino. Išėjau kaip elektros nukrėstas, vaikštau po koridorių, o prieš akis – kino direktorius. Sako: „Gelbėk iš bėdos – jeigu šiandien neišeinu, nepriima į partijos dvimetę mokyklą mokytis. Jeigu neatvesiu kandidato, manęs neišleis mokytis“. Sakau, vesk mane. Užsiveda pas savo viršininką Vaičiulį, aš patvirtinu, kad noriu dirbt kine ir už kokios pusės valandos jau sėdim „Pobiedoj“ ir barškam į Vilnių. O pirmasis sekretorius su pirmuoju komjaunimo sekretorium iš Vilniaus sėdi kabinete ir laukia. Vilniaus kinematografijos valstybiniam komitete užpildžiau dokumentus ir parsivežiau įsakymą, kad aš – Prienų rajono kinų direkcijos direktorius. Kitą rytą ko aš negavau – ir piemenų, ir nesubrendėlių!.. Atleido mane nuo to partinio darbo ir atsidūriau kine. Nuo 1964 m. išdirbau kino ir kultūros srityje 32 metus.
Niekada niekas neįskundė? Galima sakyti, kad gyvenimas palankiai klostėsi, nors visą laiką ant peilio ašmenų vaikščiota?
Sunkus buvo gyvenimas, oi, sunkus. Reikėjo kavot kitą galą – ne tik tėtės. Mamos brolis buvo partizanas. 1946 m., kai išdavė bunkerį, kad nepažintų, prie veido prisidėjęs granatą susisprogdino. Prieš pat Lietuvos atgimimą, dar sovietiniais metais, pastatėm toje vietoje miške paminklą. Mes statėm, o tuo metu Maskvoj pučas prasidėjo. Kai kas, žinoję apie paminklą, kalbėjo: „Va, dabar tai jums bus už kryžių, va, dabar tai bus“.
Visada reikėjo saugotis saugumo?
Reikėjo baimėj gyventi. Kartą iš saugumo sulaukiau skambučio: „Bartuška, kur tavo tėvas palaidotas?“ Sakau, Šumskų kapinėse. Ten daug Bartuškų, ten diedukas ir močiutė palaidoti. Padėjo ragelį, o aš galvoju: viskas, jau iššifruotas, eisiu gruščiku dirbt. Vieną dieną sutinku Radionovą (jis viršuj mūsų daugiabuty gyveno), o jis ir sako: „Žinai, ką, Bartuška, pasakysiu. Viską apie tave žinau, bet tu geras vyras, aš niekam nesakysiu“. Dar po metų atėjo atsisveikinti, išsikėlė į Trakus. Buvo draugų, buvo ir nedraugų, net bloga linkinčių žmonių. Gal 1988 m. buvo įvykių, kai buvau vadinamas tėvynės išdaviku, slėpusiu apie tėvą. Vienas funkcionierius sakė: „Tėvas tavo fašistas, tu tiek nuslėpei, tave reikia vos ne sušaudyt“.
Bedirbant Prienuose buvo ir kitų neramumų, kurie galėjo paliest ir mane. Gerai atsimenu Kalantos įvykius. Juose Kaune dalyvavo ir du prieniečiai, jau išėję Anapilin Jasiūniukas ir Stašys. Nežinau, ar tikra antrojo pavardė, ar tik taip jį vadino. Daug bananų tada jaunimas gavo, parvažiavę gydėsi. Teko visada patirti nuolatinę įtampą, baimę, niekada nežinojai, ar rytojaus diena ko blogo neatneš. Buvo Prienuose toks Bazys, partijos ideologas, paskui jis išsikėlė į Varėną. Jis buvo davęs man paskaityti knygą „Žydai už Stalino pečių“. Nors tarybiniai laikai buvo, bet tada partijos nariai ne visi buvo tikri, platforminiai, kaip kai kurie iki šiol gyvi esantys. Perskaičiau ir padėjau, nieko negalvodamas. Po kiek laiko sutinku Bazį ir užsimenu apie perskaitytą knygą. Sako: „A tu, žalty, dar tą knygą laiką? Sunaikink, šiandien eik ir sunaikink, nes abu liksim be darbo!”
Kai pradėjau vadovauti rajono kinui, buvau partinis. Vienas pažįstamas sakė: „Romai, eini dirbti vadovu, vedi susirinkimus, prie jų (ir pasakė dvi pavardes asmenų, KGB agentų) užsidėk politinę kepurę. Tik, žalty, niekam neprasitark!“. Toks patarimas vėliau pravertė. Dar daugiau – vienas ir vėl laimingai pasibaigęs atvejis patvirtino, kad visada reikia liežuvį laikyti už dantų.
Kada pasijutote laisvesnis?
Kai atėjo perversmas. Sulig Lietuvos nepriklausomybės atgavimu padėjau ant stalo pareiškimą ir išstojau iš partijos. Pareikalavo dar partinio bilieto, bet sakiau: „Pečiuj, išsiimsit“. Ilgai dar mane Prienuose laikė komunistu. Kad aš jau ne komunistas, žinojo tik laikraščio žurnalistas, šviesios atminties Vincas Staniulis, aplinkiniai nežinojo. Daug buvo pavydo. Daug kam atrodė, kad aš turiu kažkokį užnugarį. Neturėjau aš jokio užnugario, gyvenimo aplinkybės taip susiklostydavo.
Koks laikas įdomiausias Jūsų biografijoje?
Tai aišku, kad kine. Kai atėjau dirbti į kiną, viskas buvo labai apleista. Sutvarkėm materialinę bazę. Turėjome pavyzdinį kino tinklą: buvo sutvarkyta ir aparatūros, ekranų ūkis visose kultūros įstaigose. Sunku buvo gauti žiūrimų kino filmų. Pats lakstydavau, ieškodavau, kaulydavau. Visada buvome iš keturiasdešimt keturių rajonų pirmam dvidešimtuke. Buvom ir pirmi, antri, bet dažniausiai – dešimtuke. Prasčiausia vieta buvo gal keturiolikta ar penkiolikta.
Kuo, dirbdamas kinų direkcijos vadovu, galėjote didžiuotis?
Rajone turėjome kilnojamą plačiaekranį kiną. Jį rodydavo Prienuose, miesto sode. Tada buvo didžiausia naujovė, nes ne visi rajonai jį turėjo.
Tarybiniais metais dalyvavome visasąjunginėje parodoje (VDNX), buvome nuvežę albumus, pristatėm, kaip esame sutvarkę kino bazę. Tada Prienų rajono kinas pelnė sidabro medalį už gerai sutvarkytą kino tinklą. Buvo pasiektas geras demonstravimo lygis, nereikėdavo žiūrovams šūkauti. Prienuose visada buvo gera garso, vaizdo kokybė. Tik mes kai kuo manipuliavom. Buvo tokia atsiskaitomybė ir rodiklis bei premijos už tarybinio kino lankymą. O mes jų nemokėdavom organizuoti taip, kad lankytų. Demonstruodavom indų filmus, į kuriuos dažnai vietų nelikdavo, o ataskaitoje parašydavom, kad buvo tarybinis filmas. Jei taip rodytum keturias privalomas dienas privalomus ideologinius filmus, tai niekas neitų. O mes vieną dieną parodom ideologinį, kitas – populiarų filmą. Rašom: tiek ir tiek buvo tarybinių žiūrovų… Negalėjome kitaip, nes kine, kaip mokykloj: yra privaloma literatūra ir papildoma. Sukomės, kaip išmanėm.
Prieniečiai puikiai prisimena laikus, kai aukšti partiniai asmenys, miesto vadovai, sėdėdavo viršutinėse eilėse. Ar buvo toks nurodymas iš aukščiau? Skaitytojams, manau, smalsu, ar jie pirkdavo bilietus.
Pas mane jokių „pachalymų“ nebuvo. Visi pirko bilietus, nežiūrint užimamos padėties ar statuso. Vienintelė išimtis buvo padaryta Budbergiui: jis turėjo teisę įsigyti bilietus 1-2 vietose paskutinėje eilėje nuo 21 val., bet už bilietus susimokėdavo. Kiti direktoriai, būdavo, padaro valdžiai nemokamas vietas, bet Prienuose to nebuvo. Į kiną nueidavo mano žmona nemokamai ir aš. Pagal įstatymą filmus nemokamai galėjo žiūrėti tik darbuotojai ir direktorius. Jau mano buhalteris turėjo pirkti bilietą. Aš turėjau kėdę be numerio. Bet išlyga – bilietai viršutinėse eilėse – buvo. Kasininkei buvo duotas nurodymas parduoti aukštiems valdininkams bilietus į paskutines eiles. Jie (partijos komiteto vadovai) nenorėdavo, kad kas kvėpuotų į nugarą. Galbūt tai ir saugumo sumetimais. Ką gali žinoti. Aš nežinau, bet mes niekada neprieštaravom. Kai su kitais direktoriais sueidavom pasikalbėti, jie neslėpdavo, kad viršutinėse eilėse sėdėdavo miesto valdžia.
Kurie iš jų buvo ištikimiausi kino teatro lankytojai?
Ištikimiausias kino lankytojas buvo Budbergis su Budbergiene, bet visada bilietus pirkdavo. Mano draugas sakydavo: „Mane tai gali, Romai, be bilieto įleist“. Sakau: „Jeigu būčiau geras kasininkas, gal įleisčiau, bet dabar prie durų stovi kontrolierė, ji dirba savo darbą pagal instrukcijas“.
Kas buvo kino teatras prieniečiams?
Tai buvo ir pasimatymai, ir meilės. Kur eisi – į kiną. Prisimenu daug prieniečių, dabar jau viduramžio sulaukusių, pensininkų. Ir savo pašnekovę jauną gana gerai prisimenu (juokiasi).
Be indų filmų, kokius žiūrovai labiausiai mėgo?
Iš tarybinių dievino komedijas: „Kaukazo belaisvė“, iš užsienietiškų – „Vinetu – apačų vadas“ ir kitus apie indėnus, prancūzų filmus su Lui de Funesu. Kai planai neina, reiškia, reikia parsivežt indų filmų. O jau „Nu, pagadi!“ kai rodydavom, tai lūždavo salė, kad ir dešimt kartų rodyk.
Pamenu, kino teatro salėje vykdavo ir susitikimai su aktoriais.
Mes rengėm labai daug susitikimų. Buvo pas mus a. a. Algimantas Masiulis, Vytautas Tomkus, mūsų žemietis Juozas Jaruševičius, taip pat žemietis, Lietuvos kino studijos operatorius, režisierius Aloyzas Jančoras. Buvo Regimanto Adomaičio, Valentino Masalskio kūrybiniai vakarai. Daug jų buvo, visų neišvardinsi. Būdavo išpirkti bilietai iš anksto, žmonės net pykdavo, kad negavo bilieto. Visi veržėsi į susitikimus su žymiais ir gerbiamais Lietuvos aktoriais, jų gyvo žodžio išgirsti.
Kokie įsimintiniausi momentai iš to laiko?
Pavyzdžiui, buvo režisierius Raimondas Vabalas. Kai Pociūnuose filmavo dalį „Lituanicos“ skrydžio per Atlantą, Prienų kino teatre buvo premjera. Čia Vabalas su kūrybine komanda ateidavo išsiryškinti juostų. Pociūnuose buvo kuriama ir rusiška juosta „Pikiruojančio bombonešio kronika“, taip pat dalis „Raudonmedžio rojaus“. Pas mus buvo premjera su visais aktoriais.
Mūsų publika turbūt mokėjo priimti aktorius?
Man patikdavo, kad sueidavo tie, kam daugiausiai rūpi, kas myli kiną. Atsitiktinių žiūrovų mažai buvo. Ir gėlių aktoriai gaudavo labai daug.
Kiek dienų filmas būdavo rodomas ilgiausiai?
„Niekas nenorėjo mirti“ ėjo penkias dienas po tris seansus. Gaila, nėra gyvos Turūtienės, ji paliudytų. Kai suplanavom rodyti šį filmą, puolė mane darbuotojai bart: „Ką jūs, direktoriau, sugalvojot, iš kur tiek bus žiūrovų? Ar jūs iš proto išėjot – lietuvišką kiną!” Paskutinę dieną sako: „Žinokit, dar ir šiandien beveik visi bilietai parduoti“.
Pamename, prie filmo būdavo rodomas žurnalas, dokumentinis filmas. Tai buvo būtina?
Žinoma. Žurnalą rodydavom dešimt minučių prieš kino seansą, o dokumentiką – pabaigoj filmo, ne mažiau pusę valandos. Toks buvo įsakymas. Bet ar jį baigdavom rodyt? Beveik niekada.
Ką dar prisimenate iš tų laikų?
Daug jaunuolių nuo armijos išgelbėjau. Būdavo, kas įstoja į technikos mokyklą kino mechaniku, negali imt į armiją. Reikėjo tik rajono kino direkcijos siuntimo. Yra Prienuose ne vienas toks.
Ar dažnai keitėsi darbuotojai? Su kuriais dirbote ilgiausiai?
Pradžioje keitėsi, iki sutvarkėme kino bazę. Pavyzdžiui, vairuotojas Vytas Kemežys išdirbo kine kartu su manim beveik trisdešimt metų. Jo žmona Michalina Kemežienė, dar tada buvo Akstinaitė, netekėjusi. Ją pirmą kaip vadovas priėmiau į darbą kino mechanike. Buvau ir piršliu jų vestuvėse. Prienų kino teatre daug metų dirbo Povilas Matulevičius, kino mechanikė Teresėlė Matulevičiūtė. Aš atėjęs jau radau ją kine, o išėjusi į pensiją dar ilgai bažnyčioj valytoja dirbo. Ilgus metus darbavosi bilietų kontrolierė Pranė Ruminavičienė, kasininkė Konstancija Turūtienė, per trisdešimt metų išdirbo valytoja Magdelena Rimskienė. Regina Balčiūnienė irgi labai daug metų Jiezne kino mechanike dirbo, Balbieriškyje – Vladas Mekionis. Ir dabar dar mačiau, vaikšto, pasikalbam. Stakliškėse – Vytautas Cikanavičius, Pakuonyje – Vytautas Gudauskas, Išlauže – Stotna, Veiveriuose – Žemaitienė, po jos Pieterytė ilgai dirbo, nuo jaunystės Prienuose – Romas Šyvokas, šiuo metu dirbantis kultūroje, mechanikas ir meistras Juozas Pauža. Daug metų kilnojamojo kino vairuotojais dirbo Romas Klimas, Juozaitis, Škirkai (žmona kino mechanikė buvo, vyras – vairuotojas). Atsidavusių darbuotojų, kurie mylėjo kiną, daug buvo. Toks Čiužas Levas, mano bendraamžis, daug metų vairuotoju dirbo, pernai tik mirė. Daug jau yra mirusių.
Kaip kolektyve švęsdavote šventes?
Kolektyvas buvo labai geras, draugiškas. Švęsdavome kino mechaniko dieną, jubiliejus, važiuodavome su kolektyvu į pajūrį, grybauti. Turime daug tų laikų nuotraukų. Darbe netoleravome tik girtuoklių, nors papeikimų tik pradžioje parašiau. Vėliau gal dvidešimt metų neteko bausti, susitardavome gražiuoju. Svarbiausia, nereikia nešioti užantyje akmens – visi klystame.
Ar niekas niekada jūsų nepaklausia: „Kodėl nebeliko kino teatro“?
Paklausdavo. Ir ne vienas. Po nepriklausomybės atgavimo buvo nuspręsta privatizavimo keliu sunaikinti kiną. Manau, kad tai buvo kerštas, nurodymas iš aukščiau, kad sunaikintų Bartušką. Buvo 1992-ųjų metų žiema. Kino teatras buvo parduotas po rekonstrukcijos praėjus 10-11 metų. Tada buvo į jį įdėta apie 200 tūkstančių rublių (tuo metu buvo labai dideli pinigai), geriausia technika sumontuota, įrengta ventiliacija, sanitariniai mazgai, viskas sutvarkyta. Salėje buvo įrengta 300 žiūrovų vietų (anksčiau buvo 200). O privatizavo už beverčius pinigus. Buvo gerai sutvarkytas ir Jiezno kino teatras. Ten nupirko prieniškiai, dar bandė trejus metus nekeisti veiklos pobūdžio, kaip reikalauja įstatymas, bet paskui jiems nieko neišėjo. Kaip išeis, juk ne specialistai rodo. Paskui irgi viską išdraskė, kaip Prienuose. O vėliau Savivaldybė iš jų atpirko už dvigubą kainą. Tai buvo privatizacijos bumo pasekmė. Tolimesnis likimas susijęs su kultūra. Dirbdamas Prienų kultūros centre, dar keletą metų rodžiau filmus rajono seniūnijose, vėliau buvau paskirtas vyresniuoju inžinierium, po kurio laiko – vyriausiuoju inžinierium.
Ko labiausiai gailitės: ko nepadarėt, ar ką ne taip padarėt?
Turbūt visada daug ko nepadarai gyvenime. Kiekvieno doro lietuvio pareiga – siekti, kad dar geriau būtų padaryta. Kiekviename darbe tobulėjimui ribų nėra. Žinoma, tuo metu nana technologijų nebuvo, bet kokios technologijos kine buvo tuo metu pasiektos, viską mes turėjome.
Roma Sinkevičiūtė
