Didysis permainų dešimtmetis Birštono kurorte (1933-1940 m.) IV
Gydymo paslaugas kainos 1936 m.
1936 m. „Medicinoje“ atspausdinta medžiaga mums parodo, kad gydymo kainos buvo prieinamos to laiko visuomenės elitui ir viduriniajam sluoksniui, jos buvo neprieinamos nepasiturintiesiems, nors taikytos ir nuolaidos: „Medicinos gydytojai visas gydomąsias vonias ir gydymą gauna nemokamai. Medicinos personalas nemokamai gauna tik mineralines vonias, o kitas – papiginta kaina. Poliklinikoje gydoma už pusę kainos; gydytojo šeimos nariai vonias ir gydymą gauna kaip medicinos personalas; turintieji neturto liudijimą gydosi tik papigintu sezonu, už angliarūgštės vonią moka 21 Lt, už visas kitas vonias ir gydymą moka pusę kainos; Birštono gyventojai pagal gydytojo paskyrimą gauna vonias papiginto sezono metu laisvomis valandomis (nuo gegužės 15 d. iki birželio 25 d. ir nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 15 d. – V. K.). Apžiūrėjimas poliklinikoje – 15 Lt. Mineralinė vonia I kl. – 21 Lt, II kl. – 15 Lt. Gydymo įnašas – 31 Lt. Kambariai nuomai mėnesiui nuo 50 iki 180 Lt.“ („Medicina“, 1936, Nr.5, p. 405-406). Piniginis ekvivalentas palyginus su nūdiena svyruotų 10-15 kartų. Ligoniai negalėjo gydytis neprisiregistravę kurorto poliklinikoje. Jie prisiregistruodavo ir turėjo sumokėti įrašo mokestį – 61 Lt.
Kurorto rinkliava
Mūsų nagrinėjamu laikotarpiu tie atvykėliai, kurie Birštone sezono metu būdavo daugiau kaip tris dienas, mokėdavo kurortinės rinkliavos mokestį nuo 5 iki 15 Lt, atsižvelgiant į socialinę bei šeimos būklę ir išbūtą laiką. Sumažintą mokestį mokėjo vedusieji valstybės tarnautojai ir mažažemiai ūkininkai iki8 ha(Ten pat ,1937, Nr.1, p. 84) .
Kurortas 1938-1939 metais
1938 metais buvo užbaigta statyti 80 vietų Kauno apygardos ligonių kasų sanatorija ir sanatorija „Tulpė“. 1939 metais – 40 vietų visus metus veikusi Kaišiadorių vyskupijos mūrinė kunigų sanatorija. „Pats miestelis taip pat gražėja. Keliose vietose statomi nauji namai, vasarinės, tvarkomos gatvės, statomos naujos tvoros, svetainė perdažyta ir aprūpinta naujais baldais. Parkas dar labiau pagražintas, daug gėlynų ir kitų grožybių“ ( Ten pat,1938, Nr. 5, p. 471-472). Labai išaugo poilsiautojų skaičius. „Į Birštoną imti vonias atvyksta iš tolimų kraštų užsieniečiai. 1938 m. rugsėjo mėn. antroje pusėje gydėsi net dvi Pietų Afrikos gyventojos. Taip pat jau vėlai į Birštoną gydytis buvo atvykusios ir kelios Estijos pilietės. Nuo gegužės vidurio iki spalio 1 d gyveno šių valstybių piliečiai: Anglijos, JAV, Vokietijos, Austrijos, Palestinos, Latvijos, Estijos, Prancūzijos, Olandijos, Lenkijos ir Sovietų Sąjungos“ (Ten pat, 1938, Nr. 9, p. 806). Bet poilsiautojų galėjo būti daugiau, jeigu ne lėti kurorto vystymo tempai.
Pertvarkymo gairės
Balys Matulionis1939 m. balandžio mėn. rašė: „Lietuvos Raudonasis Kryžius, būdamas tik laikinu kurorto valdytoju, Vyriausybės neparemiamas negali aprėpti visų kurorto juridinių ir finansinių klausimų. Jau atėjo laikas, kad Vyriausybės atitinkami organai pasidomėtų ir surastų kurorto sutvarkymui tinkamą sprendimą. Jei kurorto lankymas nuo 1932 metų iki 1938 metų nuo 1 000 žmonių pakilo iki 3 000, tai artimiausiais metais kurorto lankytojų, kurie Birštone ieškos sveikatos, galės pasiekti mūsų kraštui atitinkamos normos, jį sudarytų ne mažiau 5 000-6 000. Dabartiniai kurorto įrengimai absoliučiai nepakankami tokiai žmonių masei aprūpinti balneologiniu gydymu. Kadangi kurorto įrengimų per vienerius dvejus metus dvigubai trigubai išplėsti negalima, tai Birštono pertvarkymo darbai turi būti pradėti neatidėliojant. Kiekvieni praleisti metai mums ne taupo, bet nuostolius daro“ (Ten pat, 1939, Nr. 6, p. 370). Kurorto direktorius akcentavo labai svarbią detalę, kad „buvusioji Raudonojo Kryžiaus vadovybė per 5,5 metų nesugebėjo paruošti konkretaus Birštono kurorto plano“ (Ten pat, 1939, Nr. 4, p. 286).
Raudonojo Kryžiaus vadovybė reagavo į principingą direktoriaus požiūrį ir 1939 metų sezonui skyrė 200 000 Lt. Kurorte elektros naudojimas buvo labai skurdus (iliustracija), todėl iš Prienų buvo vedama aukšto įtempimo elektros linija, kuri turėjo aprūpinti kurortą pastovia elektros energija. 1939 metais buvo sureaguota į dar1936 m. išsakytą Balio Matulionio priekaištą, kad „Birštono kurhauzas yra labai gražus, bet turint galvoje jo plėtojimąsi, per mažas. Švenčių dienomis, ypač sezono įkarštyje, suvažiavus daugybei svečių, kurhauze taip ankšta, jog neretai daugeliui tenka riogsoti ties durimis, kaip kad ir kaimo vestuvėse“ (Ten pat, 1936, Nr. 4, p. 246). Buvo nutarta dvigubai didinti kurorto svetainę (kurhauzą), greta restorano įrengti valgyklą. Buvo taip pat numatyta plėsti ir didinti autobusų stotį, kai kuriuos svečių kambarius aprūpinti praustuvais su šiltu ir šaltu vandeniu, kurorto vandentiekyje įtaisyti biologinį filtrą, įrengti mineralinio vandens paviljoną, kurorte turėjo dirbti net 7 gydytojai.
Buvo labai didelių ir gerų norų, bet jie atsimušė į istorinę realybę. Prasidėjo antrasis pasaulinis karas, ir Birštonas tapo prieglauda apie 3 000 internuotųjų lenkų kareivių. Išsilavinusieji lenkai buvo įtraukti į kurorto vystymo plano ruošimą, bet 3 000 žmonių buvimo našta buvo ryškiai jaučiama.
Paskutinieji darbai iki sovietų okupacijos
1940 m.kovo mėn. kurorto valdyba, dalyvaujant lenkų inžinieriams Mošinskiui, Verbickiui, Plosko, Brodai, Gavronskiui, Čurovskiui, svarstė kurorto vystymo planą. Plane buvo numatyta 800 vietų mūrinio viešbučio statyba. Jame turėjo būti 800 kambarių, iš kurių 40 galėjo būti naudojami ir žiemą, visi kiti – sezono metu. Viešbutyje buvo numatyta įrengti kelias purvo ir mineralines vonias, kavinę, valgyklą, skaityklą, kirpyklą. Buvo nutarta statyti jaunuomenės nakvynės namus, kurie turėjo sutalpinti iki 150 moksleivių. Nakvynės namų paskirtis – ekskursijoms, turizmo tikslams. Nakvynės namuose buvo planuojama įrengti valgyklą, nedidelę virtuvę pienui ir arbatai, sargo butą. Kurhauzas turėjo būti išplėstas iki800 kvadratinių metrųploto. Jame buvo numatomi kino seansai, paskaitos, koncertai.
Atgauto Vilniaus miestiečiai – Birštone
Paskutinę žinią iš laisvos Lietuvos Birštono pateikė1940 m. gegužės 24 d. „Lietuvos aidas“: „Jau antrą dieną po atidarymo naujo sezono į Birštoną atvyko pirmieji Vilniaus miesto ligoniai. Atvyko ir tokių, kurie čia nebuvo 25 metus. Vilniečiai, pamatę dabartinį Birštono veidą, jo beveik nepažino. Pasak vieno ligonio, šis kurortas taip sumodernėjo, taip pasikeitė, kad jame paliko tik vienas senesnių laikų pastatas“ („Lietuvos aidas“, 1940-05-24, Nr. 240 (5449), p. 2). Prognozuojamas nemažas besigydančiųjų skaičius iš Vilniaus ir Vilniaus krašto. Anksčiau į lenkų okupuotus Druskininkus (1939 m. perėmė sovietai – V. K.) vykdavo 4 000-5 000 žmonių. Korespondencijos autorius pageidavo, kad tarp Vilniaus ir Birštono būtų atkurtas susisiekimas autobusais, nes jais atvyks vilniečiai. Nuotaika, likus iki sovietų okupacijos 3 savaitėms, Birštone buvo rami. „Vakar, pasitaikius geram orui, į Birštoną atvažiavo ir pirmieji šių metų ekskursantai. Mažoje stotelėje susirinko virtinė automobilių, o keleiviams išgabenti jau prireikė ir papildomo autobuso“ (Ten pat).
Gegužės pabaigoje sovietų įgulos raiteliai Alytuje jau provokuojamai jodinėjo gąsdindami žmones gatvėse, trypė gėlynus. Kelyje tarp Birštono ir Prienų sovietinis „gazikas“ pervažiavo vietinį žmogų. Artėjo atomazga…
(Bus daugiau)
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
