Išminties ieškojimai? Dvasinė pramoga?

Kaip galėtume apibūdinti mūsų kraštiečio Donaldo Kajoko (g. 1953 m.), šiemet švenčiančio gražų 60 metų jubiliejų, „ eseistinių užsklandų“ knygą „Lapės gaudymas“ (2013 m.) ir jos skaitymą? Lapė – gudrumo simbolis, o lapės gaudymas turbūt yra toks pat sunkus, nepabaigiamai ilgas ir net beviltiškas dalykas, kaip išminties ieškojimas mūsų būtyje, kasdieninėje buityje ir įvairiausiose filosofinėse sistemose. Tai bando daryti Donaldas, ir tų ieškojimų atspindžius jau skaitome šešiolikoje jo poezijos ir eseistikos knygų bei romanuose.

Anotacijoje teigiama, kad „knygos pagrindas – „Paguodos atvirlaiškiai sau“.

„Išskirtinis Kajoko gebėjimas pakilti virš visko, kas laikina, nereikšminga, stabdyti gyvenimo akimirkas paradoksais…“

Tad patyrinėkime, kokias gyvenimo akimirkas ir kokius išminties perlus savo mėgstamais paradoksais ir kitais poetizmais autorius „pagauna“ šioje „tokioje – kitokioje knygoje.“

Vieną iš pirmųjų „pagauname“ F. Nietzsches paradoksą, palydimą autoriaus paradokso: „Kas iš genijaus, jeigu stebėtojui ir gerbėjui jis nesuteikia tokios laisvės, o jausmui – tiek polėkio, kad genijus pasidarytų nebereikalingas! Tapti nereikalingu – štai kas yra visų didžiausia šlovė! Gerbiu Nietzschę – gal net iki tokio laipsnio, kad jis man jau nebereikalingas“ (p.14).

Tačiau kitoje vietoje šią filosofinę „nereiklingumo“ maksimą išjuokia: „Būna tokių gudrių knygų, kurios vertos  tik tiek, kad žmogui  tampa net“ (p.20) – suprask „nereikalingos“…

Tuo autorius nori pabrėžti, kad kiekviena tiesa, kiekviena maksima, kaip ir viskas, yra reliatyvi.

O tam visa ko reliatyvumui, dvilypumui ar ambivalentiškumui išreikšti autorius meistriškai kuria paradoksus, oksimoronus.

Paradoksas, anot autoriaus, – ne koks alogizmas ar „poeto pasistaipymas prieš veidrodį“, bet „kaži kokio amžino, iš tolo vos ne vos intuityviai nujaučiamo, tačiau anaiptol ne kalbinio reiškinio ekvivalentas“ (p.71).

Štai kokiu paradoksu apibūdinamas gyvenimas: „Baugi toji mus visus persmelkusi nuodėmė, kurią vadiname gyvenimu, šventa“ (p. 49).

Paradokso teismo susilaukia ir dorovė: „Nedora dorybė ir dora nedorybė <…> Sent- Justas: „Neįmanoma būti doram nekaltai“ (p. 53).

Net knygas skaityti autorius siūlo ne taip, kaip liepia mokytojai, – rimtai susikaupus, o tarsi „vaikiškai žaidžiant. Neįtempiant smegenų raukšlelių <…> Nes tai, kas jose rašoma, niekados nebus taip rimta, kaip pats mūsų gebėjimas žaisti“ (p. 41).

Apie gyvenimą ir darbą „žaidžiant“ autorius kalba, pasitelkdamas kinų išmintį: „Kinų išmintis sako: raskite mėgstamą darbą, ir per visą gyvenimą jums nereikės dirbti nė vienos dienos. Gyvensite kaip vaikai. Kitaip sakant – labai rimtai ir atsakingai žaisdami‘ (p. 41).

Turbūt rytietiška išmintim remdamasis, autorius kalba ir apie „geresnį laiką“, kurio visi tikimės ir laukiame: „Nelauk, geresnis laikas, geresnis amžius niekados neateis. / Nesikrimsk, geresnis ir nepraėjo“ (p. 155).

Knygoje rastų paguodos ir laisvės netekę kaliniai. Juk  kiekvienas esam „įkalinti“ savo buities, savo šeimos padėties, savo ligų, savo darbo: „darbukų – nuostabių bjaurybukų“. O senovės žmonės „kalėjimą vadino Dievo klėtimi“ (p. 72).

Pagrindinė gyvenimo nuostata D. Kajokui – džiaugtis viskuo, kas tau duota, ir būti dėkingam už viską: „Visko tau duota tiek, kad tik sugebėk pastebėt ir padėkoti! <…> Tikras nuotykis <…> –  buvimo intensyvumo ir gelmės, kaži kokios slaptos dermės gausmo ir džiaugsmo potyris…“ (p. 36).

Pasaulio gerumas ir grožis priklauso nuo paties žmogaus „vidinės dermės“:  „Rojus dar neprarastas“, yra toks J. Meko filmas <…> Grožis be žmogaus sąmonės neegzistuoja <…> Kuo žmogaus vidus tiksliau subalansuotas, tuo daugiau ir šviesos jį supančioje aplinkoje. Darniai sustyguotų vidinių struktūrų buvėjui visas pasaulis turėtų plytėti kaip įstabaus grožio kūrinys <…> Nekvaila <…> ir Dostojevskio frazė – grožis išgelbės pasaulį“ (p. 129).

Kad gyvenimas būtų rojus, autorius pataria kiekvienam pirmiausia atsikratyti savo egoizmo, niūrių savanaudiškų paskatų, pavydo, nepasitenkinimo ir kitų blogų ar kitiems blogo linkinčių minčių – tų „vištos plunksnų“. Patarimas: „Išsišluok, žmogeli, kiemą! / Bet pradėk nuo galvos“ (p.128).

Gyvenimo realybė D. Kajokui, o ir mums turėtų būti – „Tikras dieviškas kipšas“ (p.134). Todėl reikia nuolat mokytis iš tos realybės, atidžiai ją stebėti. Viena gražiausių pamokėlių – apie stogdengį, kuris kruopščiai užlenkinėja vinis po kupolu. Kai jį klausia, kam jis tai daro – juk po kupolu niekas nemato, ar jos užlenktos, ar ne,  stogdengys atsako: „Dievas mato“. Tokia gyvenimo pamokėlė <…> – dirbdamas bet kokį darbą, neužmiršk užlankstyti vinis po kupolu. / Taigi, kad tataigi“ (p.135).

Dievas D. Kajokui – „Tas, kuris yra ir kuris nuolat teikia mums būtį. Sergsti ją ir, kad ir kaip skeptiškai būtume nusiteikę, šitiek amžių neleidžia išblėsti gyvybės ir vilties žibelei“ (p. 36).

Ir žmogų autorius norėtų vadinti „buvėju“ – tai jį priartintų prie Dievo, visada ir visur esančio, būnančio. Juk savąją būties akimirką žmogus amžinas. Tik koks jis turėtų būti, kad tą amžinybę pajustų? „Kas yra tikrasis žmogaus žmogiškumas? Neįmanoma pasakyti, kai tikimės ne filosofinės, ne psichologinės, ne politinės, ideologinės ar dar kitokios, o visa apimančios žmogiškumo apibrėžties, ir labai paprasta, kai reikia konkretaus pavyzdžio <…>  tai – Jėzus, dailidė iš Nazareto <…> ar ne šitai galėjo turėti galvoje Pontijus Pilotas, kai žydų miniai ištarė: „Ecce homo“? (p. 86).

Ir W. Goethe kažkada yra pasakęs: „Nesvarbu, kas evangelijoje tikra tiesa, kas ne – svarbu, kad sukurtas tobulo žmogaus paveikslas“…

Deja! Deja! Kaip nelengva siekti tokio žmogiškumo!.. Vien jį garbinti?.. Ne liudyti savimi?.. Garbinti lengviau…

Manyčiau, kad D. Kajokas pokalbį su Kristumi ir pačiu savimi perteikia gražiausiame ir sudėtingiausiame šios knygos eilėraštyje „Septyni veršelio ganymo paveikslai“. Ciklas prasideda žodžiais: „Kai jis nuo kalno man bylojo“… ir baigiasi septinto eilėraščio pradžios žodžiais: „Kai jis atėjo, jie jo nepažino“ (p. 80-83). Evangelijos sakiniai įrėmina perdėm paraboliškus „veršelio ganymo“ paveikslus, kuriems patyrinėti reikėtų atskiro straipsnio…

Apskritai sunku spėlioti ir įminti D. Kajoko „veršelio“, „avelės“, „kurčio asiliuko“ mįsles. Jauti jų daugiaprasmiškumą, kintančią reikšmę vis kitame kontekste…

Ši knyga galėtų būti ne tik išminties vadovėlis kiekvienam „buvėjui“, bet ir tikra poetinės kūrybos mokykla rašytojams, poetams. Čia randame daugybę samprotavimų, kokia poezija „tikra“, „reikalinga“, „ilgaamžė“, kokia tik „pramoginė“, niekur nevedanti, nieko naujo nesakanti.

Kai kurias savo „amato“ tiesas autorius skelbia irgi paradoksais: „Poezija laisva būti absoliučiai laisva. / Tai reiškia – ji laisva būti ir paskutine verge“. „Visi rašytojai yra dori. Ir visi – kiaurai apsivogę“ (p. 30). „Meistras yra tas, kuris – lyg ir intuityviai, tarsi būtų koks augalėlis – grynuolis – sugeba išlaikyti pusiausvyrą: taško ir tūrio, intrigos ir sodrumo, greičio ir sukaupties, spalvos ir linijos…“ (p. 31).

„Kūryba, anot D. Kajoko, – vienas patikimiausių būdų gauti tai, kas neįmanoma“ (p. 143). Atrodo, kad šitą džiaugsmą ir sugebėjimą kurti autorius ir vadina „lapės gaudymu“  ir prisimena savo kūrybos „brolį“ – Gintautą Dabrišių. Sekdamas „vienu jo eilėraščiu“, samprotauja: „kaip sugauti lapę savo smegenyse?  kaip sugauti lapę lapės smegenyse?“ (p. 142). Gal tai reikštų, kaip atrasti kūrybos impulsų savo sieloje, širdyje ir kaip jų atrasti gamtoje, visatoje? „Melsvas varpelis pamiškėj, vaikystės parugėje. / Tykus jo gaudimas yra lapės gaudymas“ (p. 142).

Atrodo, kad autoriui brangiausia akimirka, kai peržengi savo „aš“ ir ištirpsti gamtos begalybėje: „Pats vidurdienis. / Sodo tylėjimas. / Gilus gilus./ Platus platus. / Simfoninis? Tai tau ne solinis, uodenantis zuoze!“ (p. 61).

Tai tikras poezijos perliukas – „uodenantis zuoze“! Ačiū už jį ir daugelį kitų! Skaityti D. Kajoką – didelė dvasinė pramoga – ar tai būtų poezija, esė ar romanas. Kartą perskaitęs kurią nors jo knygą ir mažai ką supratęs, įsidėmi – tai reikia skaityti ne vieną kartą – gelmės nepasiekei. Ir vargu ar pasieksi, skaitydamas antrą, trečią kartą – tiek čia daugiaprasmių vaizdų, paradoksalių minčių, išreiškiančių pasaulio išmintį.

Ir šią knygą atsiversime dar ne kartą, kai ieškosime tikrų, nestandartiškų tiesų apie gyvenimą, žmogų, poeziją, laiką ir Dievą. Atsiversime ir tada, kai norėsime pasimokyti būti „buvėju“, kuris geba darniai gyventi ir būti vienu metu, būti „santarvėje ir su dangaus šviesa, ir su molžemiu“ <…> „ramiai vilkti uodegą purvynu“, pasak kinų išminčių… (p. 102).

Ačiū mūsų Kraštiečiui už šią jo „jubiliejinę dovaną“ – puikią knygą !

 A. Adamonienė