PIKTI PAVASARIO SPARNAI
Nuotrauka autoriaus.
Visus metus mes kalbame apie pavasario grožį, į žodžius sudedame tiek jausmo ir vilčių, nors visi žinome – tikrasis pavasaris yra gražesnis. Nieko keista – juk neturime tiek žodžių ir nemokame visko pasakyti, apibūdinti taip, kad kiti, išgirdę pasakojimą, regėtų tą patį pavasarį, pajustų jo grožį, kvapus ir spalvas.
Kaip man žodžiais papasakoti apie gulbiną, baltą paukštį, kuris sugrįžo vienas į savo senojo lizdo vietą, tupi ant eižėjančio ledo ir laukia. Jis budrus, net snapą panardinęs į nugaros plunksnas ir snūduriuojantis, vis žvelgia savo juodom akimis – o gal pamatys atskrendančią ją?
Gulbinas čia jau visą mėnesį, bet jo gulbelė negrįžta, neatplaukia oru savo švilpiančiais sparnais. Neatskrenda ir kitos gulbelės…
Tiesa, keletą kartų atšniokštė gulbių poros – suko ratus virš ežero, žvalgėsi vietų ir net nusileido ant ledo. Kur tau! Ar žinai, kas vyko tada?
Gulbinas tokio akibrokšto negalėjo pakęsti – suplakė sparnais, sukliko, kaip tik gali bebalsis paukštis ir puolė įsibrovėlius. Šie nelaukė – kilo, lėkė šalin kiek leido jų sparnai, o gulbinas vijo, ginė juos; tik šiems nutolus, apsuko virš ežero ratą ir sugrįžo laukti.
Ir šiandien jis dar ten. Niekas paukščiui nepatars, kad jam reikia skristi pačiam gulbelės ieškoti, kad laukdamas jis gali prarasti ne tik pavasarį, bet ir visus metus. Jis žino geriau!
O kol kas gyvena savo ežere ir saugo savo šeimos namus. Jeigu kas bandys į juos kėsintis, tam gulbinui duoti sparnai – jis žino, ką su jais galima daryti…
Selemonas Paltanavičius
