Juozas Kudirka- etnologas, siekęs, kad lietuvių etninė kultūra išliktų
Etnografas, istorikas humanitarinių mokslų habilituotas daktaras Juozas Kudirka Skriaudžių buities muziejuje
Šiemet minimos žymaus etnologo, mūsų kraštiečio, Juozo Kudirkos, 85-osios gimimo metinės. Juozas Kudirka gimė 1939 m kovo 19 d. Skriaudžių kaime, Prienų rajone, mažažemių valstiečių Andriaus Kudirkos ir Agotos Kulbušauskaitės- Kudirkienės šeimoje.
Juozo Kudirkos vaikystė buvo nelengva. Jam būnant vos vienerių metų mirė tėvas, šeima sunkiai vertėsi, tėvo giminė buvo emigravusi į JAV, motinos brolis buvo išsiųstas į lagerį, o jo šeima ištremta. Sovietinė valdžia sunkiomis ekonominėmis sankcijomis, žiauria moraline prievarta, J. Kudirkos motiną įtikinėjo stoti į kolūkį. Vis dėlto, nors gyvenimo aplinkybės buvo nepalankios, J. Kudirka, padedamas ir palaikomas motinos, su jam būdingu užsispyrimu siekė išsilavinimo.
1947 – 1954 m. J. Kudirka mokėsi Skriaudžių septynmetėje mokykloje, vėliau Veiverių vidurinėje mokykloje (1954 – 1958 m.). Klasės draugai ir net mokytojai stebėdavosi iš kur pas berniuką tiek istorinių žinių. Baigęs mokyklą jis nusprendė mokytis toliau. Kadangi nebuvo komjaunuolis, neturėjo galimybes iš karto siekti aukštojo išsilavinimo, todėl baigęs mokyklą pradėjo dirbti darbininku geležinkelyje. Tik dvejus metus ten padirbėjęs jis galėjo praverti Vilniaus universiteto duris, pasirinkti istorijos specialybę.
1960 – 1965 m. studijavo Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultete. Sunkiai besiverčianti šeima Juozui finansinės paramos teikti negalėjo, todėl baigęs tris kursus, perėjo į neakivaizdinį skyrių. Dirbo bibliotekininku Lietuvos mokslo akademijos centrinėje bibliotekoje, restauratoriumi Lietuvos istorijos ir etnografijos (dabar Lietuvos Nacionalinis muziejus) muziejuje.
1965 m. baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą, įgijo istoriko specialybę. Diplominis darbas – ,,Veiverių mokytojų seminarija” buvo išleistas atskiru leidimu. 1966 – 1969 metais J. Kudirka studijavo Lietuvos Mokslų Akademijos istorijos instituto trečios pakopos studijose. Kadangi senelis ir trys senelio broliai buvo puodžiai, ėmėsi tyrinėti puodininkystės amatą. 1969 m., apgynė istorijos mokslų kandidato (vėliau pripažinto kaip humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją ,,Puodininkystė Lietuvoje. Mokslinis darbas 1973 m. buvo išleistas atskira knyga.
Apgynęs disertaciją J. Kudirka ketverius metus dirbo Lietuvos mokslo akademijos Istorijos instituto Etnografijos sektoriuje (dabar – Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyrius) – tyrė miško verslus. Tyrimas buvo publikuotas leidinyje „Iš lietuvių kultūros istorijos“. 1974 m. – 1980 m. dirbo Lietuvos mokslo akademijos Filosofijos, sociologijos ir teises institute. 1980 m. dėl politinių pažiūrų turėjo keisti darbo vietą. Nuo 1980 m. iki pat pensijos 1997 m. dirbo Lietuvos liaudies kultūros centre. Pirmąjį savo darbo dešimtmetį labai domėjosi tautodaile. Labai svarbūs J. Kudirkos atlikti Vilniaus verbų tyrimai. Jis tyrinėjo Vilniaus verbų kilmę, jų rišimui naudojamų augalų įvairovę, jų paruošimo būdus, verbų rūšis, spalvų įvairovę, ornamentų ypatybes, ryšį su kitomis tautodailės šakomis, rišimo būdus ir kt. Daugiamečių tyrimų rezultatas – knyga „Vilniaus verbos“, kurioje santrumpos ir sąrašai po iliustracijomis pateikti rusų, lenkų, anglų, vokiečių kalbomis.
J. Kudirka taip pat ir liaudies sportinių žaidimų propaguotojas ir populiarintojas. Nuo 1984 m. Šalčininkų rajone jis pirmasis Lietuvoje organizavo liaudies sportinių žaidimų dienas. 1993 m. išleistas ir leidinys „Lietuvių sportiniai žaidimai“. Tai pirmasis ir iki šiol vienintelis tokio pobūdžio mokslinis leidinys Lietuvoje. Šalčininkuose kartu su liaudies meistrais 1986 metais įkūrė smulkiosios architektūros parką, tyrinėjo Baltarusijos lietuvių literatūrą. Reikšminga surinkta medžiaga apie tradicinę kultūrą etninėse lietuvių žemėse Baltarusijoje, apie vakarų Baltarusijos lietuvių papročius.
Etnologas J. Kudirka per savo gyvenimą išleido net 23 knygas: „Motinos diena“, „Kūčių stalas“, „Kūčių naktis“, monografiją „Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos“, “Užgavėnės“, „Velykų šventės“, „Joninės“, „Vėlinės“ ir daug kitų. 1991 m. išleido Lietuvos etninės kultūros vadovėlį anglakalbiams skaitytojams „The Lithuanians – an Ethnic Portrait“.
Su Juozo Kudirkos vardu siejamas Motinos dienos grąžinimas į gegužės pirmą sekmadienį. Tai buvęs pirmas bandymas atkurti tarpukario švenčių tradicijas, šventę oficialiai įtraukti į minėtinų dienų sąrašą. Istoriko bei etnologo dr. Žilvyčio Šaknio teigimu, Motinos dienos atkūrimas buvo pirmas laimėjimas „atstatant bolševikų sugriautą lietuvių liaudies kultūros sistemą“.
1995 m. J. Kudirka tapo habilituotu humanitarinių mokslų daktaru, disertacijos tema „Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos“. Už mokslo tiriamąją veiklą papročių ir liaudies kultūros srityje 1999 metais J. Kudirkai įteikta Valstybinė dr. Jono Basanavičiaus vardo premija už paribių etninės kultūros tyrinėjimus.
Etnologas J. Kudirka buvo vienas liaudies kūrybos, tradicinių švenčių puoselėtojų. Jis visą gyvenimą stengėsi atgaivinti tradicinę liaudies kūrybą, šventes, papročius. Darė viską, kad mes žinotume savo šalies papročius, juos puoselėtume ir tęstume.
Juozas Kudirka mirė 2007 m. birželio 21 d., palaidotas Vilniuje.
Kristina Pažėrienė Skriaudžių buities muziejaus muziejininkė
