LAIŠKAS IŠ JAUNYSTĖS

Ir suprask, mieloji, koks ten laiškas galėtų būti…
Ji pramerkia akis, tamsoje žiūri į lubas ir bando prisiminti sapno atsiųstą žinią: lyg tai prie kelio esančioje pašto dėžėj jos laukiantis laiškas! Ji dar nemato, koks jis, bet žino, kad laiške parašyta kažkas svarbaus.
„Kokie niekai… – ji užmerkia akis, bet miegas negrįžta, o mintyse – ta visų užmirša skardinė dėžė ir jos viduje baltuojantis vokas. – Iš kur jis? Nei aš kam rašau, nei man… bet jei parašė…“
Ryte, atrodė, sapną buvo pamiršusi – sukiojosi po namus, kažką ruošė pusryčiui. Kai tapo šviesu, atsisėdo prie lango, pasiėmė mezginį… senokai nemezgė, nes niekam jo nereikia, bus jau ir raštą pamiršusi. O, raštą!..
Ir vėl prisiminė laišką. Gal tikrai jis ten, dėžėje laukia? Labai seniai… Apsirengusi ji žengia į kiemą, suka pro vartelius – iki kelio čia pat, rankama pasiekiama. Štai ta dėžė… apsnigta, prie jos – jokių žmogaus pėdų… viduje taip pat tuščia…
Ne, laiško nėra. Palauk… bet taip būdavo jaunystėje! Tada ir laišką gaudavo, ir pati rašydavo… tada sapnuose laiškai atskrisdavo. O gal ir tas sapno laiškas – iš jaunystės? „Tikriausiai taip…“ – ji šypsosi ir žingsniuoja namo.. Gerai gauti jaunystės laiškus, tiesa?
Selemonas Paltanavičius (Nuotrauka autoriaus).