Buvusias žydų kapines mena paminklas ir akmeninės tvoros likučiai
Prienietis Jonas Vyšniauskas paprašė įamžinti akmeninės tvoros likučius, kurie byloja apie Kauno gatvėje buvusias civilines žydų kapines, kuriose buvo laidojami Prienuose gyvenusių žydų bendruomenės nariai. Gerbiamo Vyšniausko prašymas paskatino pasidomėti keletą šimtmečių Prienuose gyvenusių žydų likimu Antrojo pasaulinio karo metais.
Viename iš internetinių Lietuvos žydų bendruomenės puslapių „Virtualusis Štetlas“ galima rasti nemažai informacijos apie žydų tautybės žmones, gyvenusius Prienų apylinkėse. Pirmuosius faktus apie Prienuose gyvenusius žydus galima aptikti 1677 m. Tada Prienuose gyveno viena žydų šeima. Maždaug po šimto metų, 1766-aisiais, miestelyje gyveno 597 žydai. 1775 m. sudarytame inventoriuje nurodyta, kad miestelyje buvo 141 dūmas, iš jų 78 – žydų. 1851 m. mieste surašyta 2360 gyventojų, iš jų 1490 žydų, atitinkamai 1856 m. – 2304 ir 1479 , 1897 m. – 2477 ir 1190, 1901m. – 3849 ir 2437.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, žydų Prienuose gyveno daugiau negu lietuvių, tačiau tuo metu žydai buvo priversti palikti miestelį, dalis jų apsigyveno Vilniuje. Vokiečių kariuomenei užėmus Prienus, dalis jų sugrįžo. 1921 m. buvo 935 žydai, kurie sudarė apie 29 proc. bendrojo miestelio gyventojų skaičiaus. Žydai tradiciškai vertėsi prekyba, amatais, gamyba. Penkios šeimos turėjo ūkius, 50 šeimų vertėsi prekyba. Alaus gamyboje dirbo 20 žydų darbininkų, lentpjūvėse ir malūnuose – taip pat 20. Žydų liaudies bankui priklausė 191 narys.
Prienų medinė sinagoga buvo pastatyta XVIII a., o senas beit midrašas buvo perstatytas 1903 m., dar buvo dveji maldos namai, Goldbergo kloizas ir Abelsono kloizas. Veikė chederiai ir Talmud Tora, jidiš mokykla, biblioteka, kurioje buvo 3500 knygų. Social-sionistų organizacijai priklausė 100 narių, Betarui – 30 narių.
Buvusių kapinių vietose – ugdymo įstaigos
Prienuose gyvenę žydai buvo laidojami kapinėse, įrengtos Kauno gatvėje. Žydų kapines nuo katalikų kapinių skyrė akmenų mūro tvora. Ją dar gerai pamena vyresniosios kartos vietos gyventojai, tarp jų ir mano pašnekovas prienietis Jonas Vyšniauskas. „Siena tęsėsi nuo buvusio Prienų partijos komiteto Kauno gatve iki buvusios Nemuno pradinės mokyklos tvoros pabaigos. Ant kampo buvo mūrinis pastatas, kur vežimu karste atveždavo mirusio žmogaus palaikus, įvyniodavo į drobulę ir laidodavo. Vokiečių okupacijos metais buvo niekas nejudinta. Traukiantis vokiečiams ir užėmus valdžią tarybinei santvarkai, gal nuo 1949 m. tvora pradėjo nykti. Kapinių niekas neprižiūrėjo, jos apaugo žolėmis. Tuo metu į mikrorajono pusę dar ir turgus buvo. Akmenų tvorą palaipsniui pradėjo griauti vietos gyventojai. Žmonėms, kurie gaudavo sklypus ir statėsi aplinkui namus, reikėjo medžiagos pamatams, todėl jie pradėjo ardyti tvorą. O dabar žydų kapinių tvoros likę tik apie 20-30 metrų. Manau, jog reikia bent užfiksuoti tai ir palikti ženklą ateities istorijos rašytojams“, – sakė daug įdomių faktų apie Prienus ir istorines miesto vietas galintis papasakoti per aštuoniasdešimtmetį perkopęs prienietis.
Nors tada buvo vaikas, J. Vyšniauskas neblogai prisimena laikus, kada Prienuose gyveno žydų tautybės gyventojai. Anot jo, žydai Prienuose daugiausia turėjo parduotuves. Buvo tokių, kurie važinėjo po kaimus su arkliais ir rinko skudurus, pakulas, geležis, vertėsi smulkiu verslu. Bet buvo žydų, kurie turėjo kepyklas, drabužių, avalynės parduotuves. Turėjo savo mokyklą (medinis dviejų aukštų daugiabutis Janonio g. už prekybos centro „Senukai“), sinagogą (dabar „Prienų projektas“) šalia kultūros ir laisvalaikio centro. Pastatas dar vadinamas „žydų škala“).
Besikalbant ponas Jonas prisiminė ir priešais Prienų paštą, kitoje gatvės pusėje, stovėjus vokiečių kirchę. „1954 m., kai degė Prienų miestas, sudegė ir kirchė. Tarybiniais metais jos vietoje buvo alaus baras, o dabar toje vietoje stovi skelbimų lenta. Vokiečių kapinių vietoje buvo pastatyta „Žiburio“ gimnazija, – trumpam žydų temą nutraukė įdomus pašnekovas, bet tuoj pat vėl prie jos sugrįžo. – Atsimenu, kad žydų kapinių vietoje statant vaikų darželį, kuris vėliau tapo Nemuno pradine mokykla, darbininkai iškasė labai daug kaulų. Kai sužinojo dabar jau mirusi mokytoja D. Dvilinskaitė, vieną kaukolę gražiai suvyniojo ir nunešė parodyti rajono vadovui. Tuomet statybos buvo iškart nutrauktos, o Prienų mechanizuotos kolonos statybininkai turėjo išrinkti visus kaulus ir sudėti į vieną vietą. Kur palaikų likučius palaidojo, nežinau“, – sakė pašnekovas.
Dabar buvusių Prienų žydų kapinių vietą ženklina tik paminklas ant kalnelio su užrašu: „Iki 1941 m. buvo laidojami Prienų žydų tautybės gyventojai“. Paminklas atsirado jau dabartiniais laikais, monsinjoro Juozapo Užupio ir Prienų seniūno Algimanto Matulevičiaus rūpesčiu.
Laikas gludina prisiminimus, todėl reikia pasidžiaugti, kad yra žmonių, kuriems svarbu, kad būtų užfiksuoti beišnykstantys istorijos pėdsakai. Ne tik lietuvių, bet ir žydų tautybės žmonių. Antai kitas mano pašnekovas, monsinjoras Juozapas Užupis, kurio manymu, iš senųjų žydų kapinių iškasti ir surinkti mirusių žydų tautybės žmonių kaulai buvo pagarbiai perlaidoti kapinėse, kur ir karo metu nužudyti Prienų ir jo apylinkių žydai, užsiminė, kad prieš kurį laiką į jo namus buvo užsukusi iš Izraelio atvykusi šeima. Ji ieškojo žydų pėdsakų Prienuose, klausinėjo, kur yra nužudytų žydų kapinės, kurioje vietoje stovėjo sinagoga, mokykla. Monsinjoras nesidomėjo, ar tai buvo Prienų žydų palikuonys ar žydų tautos gyvenimu Lietuvoje besidomintys užsieniečiai. Norėjusiuosius sužinoti daugiau istorinių faktų ne iš šių vietų kilęs kunigas nukreipė ten, kur galėtų gauti išsamesnę informaciją. Taigi matome, kad pono Vyšniausko rūpestis ne be pagrindo, ir už tai jam verta padėkoti.
Žydų tautybės žmonių sušaudymas
Sugrįžtant prie Lietuvos žydų genocido temos reikia paminėti, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą 1939 m. Prienų miestelyje buvo likę gyventi apie 700 žydų. Antrojo pasaulinio karo metais buvo išžudyta dauguma jų ir suvežtų iš aplinkinių vietų.
Remiantis Holokausto nusikaltimų Lietuvoje žemėlapiu, 1941m. rugpjūčio 27 d. Prienuose buvo nužudyti 1078 vietos ir apylinkių žydai. Šios žydų tautos tragedijos liudininkų lieka vis mažiau, todėl pasiremsime medžiaga, kurią pavyko surasti internetiniame puslapyje „Virtualusis Štetlas“. Ten rašoma: „1941 m. rugpjūčio viduryje Prienų policininkai ir baltaraiščiai pradėjo vykdyti masinius žydų areštus. Į Prienus buvo vežami aplinkinių miestelių – Birštono, Jiezno, Stakliškių, Balbieriškio, Veiverių – ir kitų vietovių žydai. Suimtieji buvo laikomi Prienų kareivinėse. Norėdamas išsiaiškinti, kas vyko vėliau, Policijos departamento direktorius V. Reivytis rugpjūčio 25 d. užklausė skrajojančio būrio vado J. Hamanno: „Papildydamas savo 1941 m. rugpjūčio 18, 19 ir 20 d. raštus, kad Prienuose suimtų žydų skaičius išaugo iki 493, prašau Jus duoti potvarkį suimtuosius žydus kaip galima greičiau iš surinkimo vietos išgabenti, nes tarp jų siaučia užkrečiamos ligos“. J. Hamanno nurodymo veikti ilgai laukti nereikėjo. Rugpjūčio 25 d. kareivinėse laikyti žydai buvo išvaryti kasti duobių už kareivinių esančiame pušynėlyje. Buvo iškasti du dideli grioviai. 1941 m. rugpjūčio 27 d. į Prienus atvyko 1-ojo bataliono 3-osios kuopos būrys, vadovaujamas leitenanto B. Norkaus (apie 25-30 vyrų). Atvykus žudikų būriui, vietiniai policininkai ir baltaraiščiai žydus ėmė varyti į šaudymo vietą. Iš varomų pasmerktųjų buvo atimami laikrodžiai, žiedai, pinigai ir kitos vertybės. Aukos grupėmis buvo varomos prie griovio ir šaudomos. Pagal B. Norkaus komandą šaudė 3-osios kuopos kareiviai. Vietiniai baltaraiščiai saugojo žudynių vietą ir vedė pasmerktuosius prie griovio. Po žudynių kareiviai buvo pavaišinti alumi. K. Jägerio raporte pažymėta, jog 1941 m. rugpjūčio 27 d. Prienuose nužudyti 1078 žydai.“
Prienuose gimusio žydo sportininko pasiekimai – Smetonos laikų spaudoje
Ieškant dar daugiau informacijos apie Prienuose gyvenusius žydus, netikėtai pavyko aptikti gana įdomų straipsnį viename sporto tinklapyje. Jis savo turiniu nutolęs nuo pagrindinės šio straipsnio temos, tačiau leis skaitytojui geriau pažinti šios tautos žmones, gyvenusius Prienuose. Medžiaga, kurią į svetainę atsiuntė Rimantas Miliauskas, vienas iš tinklapio lankytojų, – tai 1938 m. liepos mėn. 24 d. Smetonos Lietuvos laikų laikraščio „Apžvalga“ straipsnis. Pateikiame jį skaitytojams. Straipsnio kalba netaisyta.
Kaip Prienų žydas sukūrė vokišką boksą. Iš kandidatų į rabinus – į pasaulinio masto sporto „menedžerius
„Dabartiniai Vokietijos valdovai rūpestingai naikina visa, kas buvo žydų daryta. Tačiau jiems trūksta nuoseklumo: jei jie įvykdytų visus Streicherio ir Ko. isteriškus reikalavimus, būtų reikėję, tarp kita ko, likviduoti Vokietijoje boksą ir pasodinti į koncentracinę stovyklą Maksą Šmėlingą! Prašome skaitytojų nesistebėti: vokiško bokso kūrėjas buvo grynas „nearijas“ – Lietuvos žydas Faivelis (Povilas) Damskis.
Jei ne tas dabar pagarsėjęs visam sportiniam pasauly „menedžeris“ Paul Damski, Maksas Šmėlingas šiuo metu verstųsi kitokia profesija – dirbtų Krupo fabrikuose patrankas, arba mėtytų iš Junkersų bombas į Ispanijos moteris ir vaikus…
Povilas Damskis – tokių stambių boksininkų, kaip Gunnar Baerlund ir Walter Vensel „menedžeris“ neseniai paskelbė savo atsiminimus populiariam anglų sporto savaitrašty „Topical Times“. Laikraštis įdėjo tuos atsiminimus, kaip didžiausią sensaciją, juos tinkamai išreklamavo ir pailiustravo visa eile Damskio atvaizdų.
Damskis pabrėžia, kad gimė Lietuvoj, Prienuose (jis ir angliškai rašydamas savo miestelio pavadinimą rašo lietuviškai – „Prienai“). Jo karjeros pradžia buvo mažai panaši į sportą: jaunas Faivelis ketverius metus studijavo „ješibote“, rabinų seminarijoje.
Tačiau dvasiškio karjera jo neviliojo. Jis grįžo pas tėvą ir ėmė dirbti jo kuklioj senų daiktų prekyboj. Po kelių mėnesių prasidėjo pasaulinis karas. Faivelis ėjo devynioliktus metus. Jis aprūpindavo maistu rusų kariuomenės pulką. Bet vokiečiai veržėsi vis gilyn ir gilyn. Reikėjo griebtis kokio nors naujo darbo. Kada vokiečiai užėmė Prienus, Faivelis ėmė mokytis vokiškai. Pradžioje tai sekės sunkiai ir buvęs kandidatas į rabinus kalbėjo su okupantais ne tiek liežuviu, kiek gestais ir mostais. Bet su laiku sunkumai liko nugalėti. Kiek pramokęs vokiškai, Faivelis ėmė tiekti vokiečių kariuomenei arklių, kuriuos supirkinėjo iš kaimiečių. Jis pats nebesupranta, kaip tai galėjo jam sektis. Iš vienos pusės, jo kalbos mokėjimas dar buvo silpnas ir negalėdavo tinkamai susitarti su vokiečiais, o kitos pusės, jis nieko nenusimanė apie arklius.
Tačiau laimė jam šypsojosi, ir Damskis pardavė vokiečių kariuomenei 55.000 arklių! Jo supirkinėjimo operacijos vyko Lietuvoj ir Lenkijoj, kur jis netrukus vedė, ir su žmona ir jaunu sūnum, sulaukęs 22 metų amžiaus, atvyko į Berlyną, turėdamas kišenėj 1.200.000 markių, kurios tuomet buvo vertos 30.000 anglų svarų. t. y. apie pusantro milijono litų (skaitant aukso svarais).
1918 m. draugas pakvietė Povilą Damskį pažiūrėti bokso rungtynių. Nuo to vakaro jo visas gyvenimas nukrypo nauja vaga. Tais laikais Vokietijoj boksas buvo uždraustas. Rungtynės vyko tolimam Berlyno rajone, mažoj halėj, kur galima buvo patekti tik žinant sutartus ženklus. Halėj susirinko apie 50 žiūrovų, kurie elgėsi labai tyliai bijodami policijos vizito. Pamatęs pirmą boksininkų porą, Damskis iš karto pajuto, kad jo širdis priklauso boksui. Jis susitarė su vienu boksininku, kad tas mokys jį to sporto. Po kiek laiko susipažinęs su boksu ir reguliariai lankydamas rungtynes, Povilas – Faivelis įsitikino, kad čia gali būti geras biznis. Jis pasiūlė rungtynių organizatoriams tą dalyką padėti varyti plačiau. Vieną vakarą jis sukvietė vienoj Berlyno kavinėj atitinkamą pasitarimą, nuo kurio prasidėjo vokiško bokso istorija. Pats Damskis sako: „Jei mes nebūtume susirinkę, nebūtų galėję atsirasti nei Makso Smėlingo, nei Volterio Venselio, nei kitų didžiųjų Vokietijos boksininkų“.
Susirinkę kavinėj septyni žmonės įkūrė „V.D.F“ – Verband deutscher Faustkaempfer – Vokiečių boksininkų sąjungą.
To Verbando pastangomis liko atšauktas bokso uždraudimas ir leista ruošt viešas rungtynes. Tačiau vokiškam boksui trūko reikalingiausios medžiagos – prityrusių boksininkų. Jų visoje Vokietijoje buvo tik šeši, ir jie visi išmoko kumščiuotis, būdami karo belaisviais Anglijoj. Todėl negalima buvo rengti rungtynių pagal svorį. Pussunkio svorio boksininkas turėjo kumščiuotis su vidutinio svorio partneriu, plunksnos kumštininkas – su vidutinio svorio partneriu, plunksnos kumštininkas – su gaidžio svorio kolega…
Kadangi kiekvieno svorio būna maždaug po vieną atstovą, visi jie liko paskelbti Vokietijos čempionais… Jokių santykių su užsieniais „Verbando“ neturėta, o kadangi savieji čempionai įgriso publikai, teko griebtis kombinacijų. Pradžioje naudotasi anglų okupacinės kariuomenės Pareiny kareiviais, kurie buvo tiesiog „šmugeliuojami“ į Berlyną. Po to pavyko pakviesti kažkokį boksininką iš Prancūzijos ir rungtynės, dalyvaujant Prancūzui, sudomino visą Berlyną. Tačiau pakviestas boksininkas dingo be žinios, ir „Verbandas“ atsidūrė keblioj padėty. Galvota, svarstyta, ir pagaliau kažkur rastas kažkoks nepaprastai gražaus kūno sudėjimo negras. Jis paprašė labai kuklų honorarą, bet rungtynėms prasidėjus, staiga pasidavė savo priešui… Tokiais anekdotiškais įvykiais prasidėjo vokiško bokso istorija. Bet Verbando pastangomis ši sporto rūšis kilo ir tobulėjo, kol pasiekė labai aukštą lygį.
Tuo tarpu Damskis pergyveno du svarbius įvykius. Koelne jis pats, kaip pussunkio svorio kumštininkas, buvo skaudžiai nugalėtas Šmito ir, žmonai pareikalavus, pasitraukė nuo tiesioginio dalyvavimo rungtynėse. Iš kitos pusės, vokiečių markių infliacija pražudė visas jo santaupas, ir menedžerio verslas liko jam vieninteliu pajamų šaltiniu.
Jis energingai ir tinkamai varė savo darbą, ir tuo būdu dabar įgijo, kaip jau minėjom, pasaulinę reputaciją. Visame sportiniame pasauly jį labai gerbia, išskyrus kraštą, kuriam jis labiausiai buvo nusipelnęs – Vokietiją…“
Roma Sinkevičiūtė
