Silvestras Leonas

Silvestras Leonas Nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras, teisininkas. Gimė 1894 m. sausio 15 d. Leskavos kaime (Marijampolės apskr.).

Mokėsi Suvalkų, Vilniaus II-oje gimnazijose. Studijavo Maskvos, Charkovo universitetuose. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos kariniuose daliniuose. 1919 m. liepos mėn. įstojo į Lietuvos kariuomenę. už dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės kovose buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinu. 1923 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus.             

1931 m. jam įteiktas Gedimino 3 laipsnio ordinas, o 1937 m. – Vytauto Didžiojo 3 laipsnio ordinas.

Silvestras Leonas pratęsė mokslus Lietuvos universitete, kurį baigęs 1925 m. įgijo teisininko specialybę ir dirbo pagal specialybę: nuo 1925 m. buvo Telšių taikos veikėjas, Šiaulių apygardos teismo narys, nuo 1933 m. – Apeliacinių rūmų teisėjas. Po metų tapo kariuomenės teismo pirmininku. S. Leonas vadovavo Klaipėdos krašto nacių teismui nuo 1934 m. gruodžio 14 d. iki 1935 m. kovo 26 d. Kariuomenės teisme, Kaune, patraukė visos Europos dėmesį, nes buvo teisiami 1933 m. birželį Klaipėdos krašte įsteigtų nacistinių partijų Socialistinės tautos partijos (vok. Sozialistische Volksgemeinschaft des Memelgebiets, SOVOG) ir Klaipėdos krašto krikščionių socialistinės darbo sąjungos (vok. Christlich Socialistische Arbeitsgemeinschaft des Memelgebiets, CSA) vadai ir aktyviausi nariai.

1938 m. kovo 24 d. –1939 m. kovo 27 d. Silvestras Leonas tautininko Vlado Mirono Vyriausybėse ėjo vidaus reikalų ministro pareigas.

1940 m. gegužės mėnesį S. Leonas buvo paskirtas Vyriausiojo tribunolo teisėju, tačiau šiame poste išbuvo neilgai: Tarybų valdžios iš šių pareigų atleistas, o liepą suimtas. Buvo kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Prisimindamas šį laiką pulkininkas rašė: „Tardytojas, kažkoks rusas enkavedistas, sutiko necenzūriškais keiksmais ir liepė papasakoti, kaip aš elgiausi su komunistais ir revoliuciniu judėjimu Lietuvoje. Atsakiau, kad tokie dalykai niekada man nerūpėjo (…). Tardytojo elgesys rodė, kad jo akyse esu nepaprastai didelis nusikaltėlis.“

Vėliau buvo perkeltas į Maskvos Liubliankos kalėjimą. Pasak S. Leono, „nuo čia prasidėjo nauja mano kalinio era, kurią sunku aprašyti ir žodžiais pavaizduoti. Pasodino į vienutę 1,5 x 1 m; buvo suolelis, bet ant jo dėl siaurumo normaliai negalima atsisėsti; vienutė be langelio ir ventiliacijos, o apšviesta nežmoniškai stipria šviesa. Karšta, tvanku, be to kiekvieną valandėlę pro durų „vilkelį“ matai čia rainą, čia juodą enkavedisto akį, kuris prižiūri.“ Ištvėręs psichologinius ir fizinius kankinimus, vėl buvo perkeltas į Kauno kalėjimą. 1941 m. prasidėjus Vokietijos ir SSRS birželio 23 d. S. Leonas išlaisvintas iš kalėjimo kartu su kitais politiniais kaliniais.

1944 m. spalio 6 d. Lietuvos SSR valstybės saugumo komisariato vėl suimtas ir nuteistas 10 metų laisvės atėmimu. Išvežtas į Sibirą kur kalėjo iki 1956 m. kuomet buvo leista grįžti į Lietuvą.

1956 m. vėl buvo suimtas, tačiau, nesurinkus pakankamai įkalčių paleistas. Mirė 1959 m. lapkričio 17 d. Kaune. Amžino poilsio atgulė Plutiškių kaimo kapinėse.

Prienų krašto muziejaus vyr rinkinių kuratorė Ernesta Juodsnukytė