Vienintelė tokia žiema

– Kada ta žiema ateis… na, kada? – nuo paties lapkričio vis zirzia Jonukas. – Aš taip noriu pamatyti sniegą ir su rogutėm nusileisti nuo kalnelio…

– Ateis, pamatysi, – ramina jį bobulė. – Aš jau kiek metų gyvenu, o žiemos be sniego nesu regėjusi.

  – Negali būti! – Vis nenustygsta anūkas. – Bet gal nors viena buvo. Na – visai trumpa, ir – be sniego?

– Viena gal ir buvo… – sutinka bobulė ir toliau koja mina ratelį. – Tik tai buvo labai seniai…

  Jonukas žino, kad bobulė dabar pradės sekti pasaką. Kitąkart jis mielai atsisėstų greta ir klausytųsi klausytųsi. Tačiau dabar jam rūpi kas kita.

– Bobule, o mano rogutės ten pat, malkinėje?

– Ten pat, Jonuli, – senoji pasižiūri į jį pro akinių viršų. – Tik ar vienas valiosi jas traukti. Jos sunkios…

– Nieko, aš iki žiemos dar paūgėsiu. Valgysiu, miegosiu ir būsiu stiprus.

– Žiūrėk tu man… – nusijuokia bobulė.

  Taip jie kalbėjo lapkrity. O dabar Jonukas ką tik įžengė pro duris – visas snieguotas, raudonais žandais. Bobulė pastūmė šalin ratelį ir puolė jam pagelbėti.

– Ar daug sniego? – klausia ji prie sagų pūkščiantį vaiką. – Ar pakako rogutėms?

– Mažai… – ranka numoja Jonukas. – Tokios žiemos dar nesu matęs. Tu žinai, bobule….

– Na ką? – Dar labiau pasilenkia ji.

– Man atrodo, kad ši žiema vienintelė per visą mano gyvenimą, kai sniego yra tiek mažai.

Selemonas Paltanavičius