SAUJA SNIEGO ATMINIMUI
Dar visai ne žiema, nors sniegas baltuoja visą savaitę. Iškrito jis visai nelauktai, ne taip, kaip žadėjo malonus balsas iš radijo – popiete ore susisuko balti debesys, lyg piktos bitės aplipo medžių kamienus, tvorą ir namelio sienas, šulinį…
Atrodė – toks snygis yra tik pašėliojimas… ar maža jų buvę? Tačiau sniegelis netirpo, po to jau radosi ne sniegelio, o sniego patalas. Ir še tau – driekiasi jis per visą lauką, baltuoja ir netirpsta. Negi taip bus pradėta žiema?
Jis supranta, kad dar anksti žiemai. Pagaliau – jei taip atsitiktų, būtų visai ne kas, nes šaltytuvas tuščias, miltų sauja belikusi, duonos kriaukšlė… reikia parduotuvėn, susiruošti ilgam sėdėjimui už sniego ribos. Taip jis sakydavo, kai žiema uždarydavo jį trobelėje, kai kelias iki kaimo būdavo neįveikiamas, taigi – tada gyvendavo kitam pasaulyje, už sniego ribos…
Dabar to nebus – štai sniegas ištirps, pasaulis neatsitvers nuo jo. Reikia tik to mažmožio – kad pasisuktų pietys ir atneštų lietų. Tai gali įvykti bet kada…
Palauk… jei šis pirmasis sniegas ištirps, kito gali tekti laukti labai ilgai…
Jis išeina į kiemą, sauja graibo sniegą ir deda į puodą. Viena, kita sauja, dar truputį… pilnas. Kam tau tas sniegas, Povilai? Ogi į šaldytuvą pasidėsiu – štai ištirps sniegas kieme, o aš pasiimsiu puodą, žiūrėsiu ir galvosiu apie žiemą. Negi sunku taip padaryti?
Selemonas Paltanavičius