Redaktoriaus savaitė. Siekdami brandos, grįžome į brandos prieangį.

Lietaus lašams šnarant lauke, dažniausiai norisi kaip drugeliui susisukti į kokoną ir niekur nekišti nosies. Tačiau esame žmonės ir negalime likimo valiai palikti nei namų, nei laukų, nei skrandžių.

Nors pamažu žengiame į žiemą, tačiau lauke vis dar siaučia rudens uraganas, maišantis viską, kas buvo ant žemės, su viskuo, kas buvo virš jos. Būtent rudenį, mirštant gamtai, jau prasideda jos gimimas. Nuo medžių nukritę,su žeme bei žoliniais augalais susimaišę lapai per žiemą virs nauju dirvos sluoksniu. Pasaulis taip ir regeneruoja. Viskas, kas išeina iš žemės, į ją vėl sugrįžta naujam ciklui.

Skaičiuojama, jog per šimtą metų tokia lapų regeneracija gali tapti vieno metro storio žemės sluoksniu. Tariant vaizdingiau, nerenkant medžių lapų, po šimto metų viskas, ką turėjome, sukūrėme ir saugojome, būtų paslėpta po žeme, net metro gylyje. Todėl nereikia stebėtis, kuomet nelankomi kapai ar griūnantys trobesiai po kelių dešimčių metų tiesiog išnyksta.

Kartais žengiant žingsnį, statant namą arba bandant atlikti gamtinius reikalus galvoje išnyra klausimas, ar viso to nedarome ant mūsų protėvių palaikų. Pasaulyje yra 10 milijardų žmonių, tad lieka tik pagūžčioti pečiais bandant įsivaizduoti, kiek žmonių per visą žmonijos egzistavimą jau nugulė į gilesnius mūsų planetos paviršiaus sluoksnius. Ko gero, panašiai tiek pat. Ir nugulė ne aptvertose kapinėse, kokias lankome šiandien, bet visur – kloniuose, pievose, laukymėmis tapusiuose miškuose ir kalneliuose, per šimtus metų pasidabinusiuose raitytomis pušų karūnomis.

Gali būti, jog kur bežengtume, kur bestatytume koją, visur atsistosime ant savo prado – protėvių. Netgi bandydamas suvokti žmogaus evoliuciją supranti, jog nebegali būti laisvos vietos, kur nebūtų buvusi gyvybė. Ta gyvybė, kurios dėka šiandien galime vaikščioti, kalbėtis, pasakoti ir klausytis.

Žvelgdami į mūsų protėviais nusėtą žemę turėtume suprasti vieną svarbiausių mūsų pasaulio taisyklių. Viskas yra mūsų ir viskas yra niekieno. Mes vaikštome žeme, kuri prieš daugelį metų priklausė visai kitiems žmonėms. O mums priklausančia žeme po šimtų metų vaikščios žmonės, kurie apie mus nežinos absoliučiai nieko. O jeigu net ir sužinotų, jiems tai rūpės tiek pat, kiek mums šiandien rūpi Lietuvos žeme vaikščioję vikingai, prūsai, mongolai ir baltai.

Mes niekada nesužinosime prieš šimtus metų gyvenusio balto gyvenimo istorijos tiek, kiek šiandien galime papasakoti apie įvairių serialų išgalvotas aktorių suvaidintas istorijas. Ir nereikia net viltis, kad vos po penkių šimtų metų kam nors rūpės mūsų gyvenimo istorija.

Dažnai ieškodami savo giminės šaknų aiškinamės, kas buvo mūsų giminės – bajorai, diduomenė ar buožės. Tačiau net nesistengiame domėtis tuo, kaip mūsų proseneliams pavyko išgyventi sunkumų kupiname pasaulyje. Žinome, kokie permainingi, teikiantys džiaugsmo bei skausmo yra žmonių santykiai. Kartais, patiriant santykių krizę, atrodo, jog per vieną dieną prabėgo sunkūs ir juodi vieneri metai, o per minutę – visa valanda skausmo. Tačiau net nepamąstome, jog tokį skausmą išgyveno ir mūsų protėviai. Išgyveno ir išdavystes, ir apgavystes, ir smurtą, ir neviltį.

Visgi drąsiai sakome, jog esame svarbiausi. Bent jau dabar. Ir nesidomime praeitimi, nes gyvename šia diena. Ta diena, kai net nenorime prisiminti tų, kurie buvo, ir bandome net negalvoti apie tai, jog ateityje mes patys būsime… tuščia vieta. Ta vieta, apie kurią niekas nenorės galvoti, o gal net nebeliks tokių, kurie bent jau savo genealoginiame medyje būtų įsirašę mūsų vardą.

Dažnai nuvertiname ir nusaviname pasaulį. Ir visiškai nevokiame, kad jis – ne mūsų. Jis niekada nebuvo mūsų ir mums išėjus taip pat bus ne mūsų.

Kai tampi gabus vien atsistodamas

Neišvengiamai tenka stebėti visą informacijos erdvę, kurioje gyvename. Dažnai atrodo, jog ta erdvė tapo didesnė už mūsų realų pasaulį.

Štai dažnai mėgstame žiūrėti į gražiai nufotografuotas gėles, o savo darželio gėlių nepastebime. Vis dažniau nevargstame ir nesėjame, nesodiname gėlių, nes kam gaišti laiką, kai gėlių galima nusipirkti arba… jomis pasigrožėti ekranuose. Mėgstame vartyti žurnalus arba internete su pavydu žvalgytis po kitų sodybų nuotraukas, o saviškę leidžiame apeiti voratinkliais. Mėgstame daug diskutuoti apie svetimas problemas, o apie save neturime ką papasakoti.

Tapo įprasta grožėtis tuo, kas apskritai sukurta. Ne išmoningai, ne meniškai, ne praktiškai, bet tiesiog padaryta. Tapo įprasta, jog tampi įžymus vien už tai, jog darai. Nesvarbu, ką ir kaip – svarbu, kad nesėdi rankų sudėjęs. Pasaulis taip pradėjo tingėti, jog gabumu tapo ne darbo rezultatas, o pats darbas.

Keista matyti, kai darbdaviai džiaugiasi, jog pavyko rasti darbuotoją. Keista matyti, kad žmonėms labiau patinka nedirbti ir nesistengti, o būti žiemos miegu miegančiais meškinais. Tačiau viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą.

Laikas eina nesustodamas, tačiau vis daugiau žmonių pradeda tikėti, kad gyvens amžinai. Vis daugiau žmonių pradeda tikėti, kad gyvenimo prasmė yra atsipalaidavimas ir poilsis. Poilsis nuo viso to, ką sukūrė kiti.

Mes taip pasiklydome žinių erdvėje, jog pavargstame ne nuo darbo, o nuo žinojimo. Nešiojamės gausybę žinių, kurių niekada niekur net negalėsime panaudoti. Apie jas diskutuojame, svarstome iki gilios nakties, o ryte sunkiai keldamiesi tik galime reziumuoti, kad tos žinios atnešė į pasaulį blogį. Pamirštame, kad ne žinios atnešė blogį į mūsų gyvenimą, bet mes savo gyvenimą aprengėme tų žinių rūbais.

Antai sužinojome, kad brangs žemės mokestis. Daugelis tuoj pat puolėme į neviltį, į neteisybę ir joje gyvename, užuot pasidžiaugę, kad mūsų žemė tapo vertingesnė kitų akyse, pasidžiaugę, jog atsiskaitę už žemę galėsime ja toliau naudotis arba net ją taip „įdarbinti“, kad ji atneštų šimteriopą pelną.

Sužinoję apie karą, pradedame kariauti. Ruošiamės karui, dėliojamės daiktus, neperkame nieko, kas mus įpareigotų nekariauti. Ir taip kariaujame, užuot toliau džiaugęsi, kad vis dar gyvename ne karo sąlygomis, bei puoselėję tai, ką turime.

Nusprendę susilaukti vaikų, visada suprantame, kad prisiimsime didelį bei ilgalaikį įsipareigojimą, ir jį prisiimame. Tačiau vis dažniau, stebėdami greitai besikeičiančią informaciją, patys įpratome būti nepastovūs ir keisti savo gyvenimą kaip žinių užsklandas. Prisiimame įsipareigojimus taip, kaip vaikystėje – pirštais laikydami „čiūrą“. Supiname pirštus – ir mums negalioja nei žaidimo taisyklės, nei būtinybė sakyti tiesą.

Siekdami brandos, grįžome į brandos prieangį – momentą, kuomet už tai, ko nepadarėme, gauname trumpalaikį atstūmimą. Ir tokioje nebrandžioje brandoje mielai mėtomės pažadais, draugysčių priesaikomis, apkalbomis, nes jau žinome, kad visos naujienos greitai pamirštamos. Pastovėsime vieną dieną kampe, o kitą – ir vėl ledus laižysime. Kodėl? Nes „čiūras“ yra nerašyta taisyklė, kurios privalo laikytis net ir jos nežinantieji. Taisyklė, kuriai negalioja jokia taisyklė.