Lietuvė, nors gimė ir gyvena ne Lietuvoje
Dabartiniame pasaulyje vis dažniau nutrūksta ryšiai su praeitimi, tėvų ar senelių kraštu. Tačiau JAV gimusi viskuo besidominti ir nuolat besišypsanti lietuvė Vakarė, nepraranda ryšio su tėvų žeme.
Vakarės tėvai: Reinoldas ir Aušra, į Jungtines Amerikos Valstijas išvyko tęsti mokslų, o po kiek laiko ten sukūrė šeimą. Jau paaugo ir jų vaikai: Mantvydas (16 m.), Aivaras (15 m.) ir Vakarė (12 m.). Reinoldo ir Aušros atžalos gimė ir iki šiol gyvena Minesotos valstijoje, lanko vietines mokyklas, bendrauja, galima sakyti, tik su amerikiečiais, tačiau puoselėja tėvų gimtąją kalbą, lietuviškas tradicijas, meilę Lietuvai. Anot Vakarės, jos ir brolių meilę Lietuvai išugdė tėvai, kurie nuo mažens su vaikais kalba tik lietuviškai, skaito lietuviškas pasakas, mitus, eilėraščius bei skatina tą daryti pačius vaikus. Negana to, atostogas, kiek tai įmanoma, vaikai leidžia Lietuvoje pas giminaičius.
Vakarė pirmą kartą į Lietuvą atvyko būdama penkerių, o dabar neįsivaizduoja savo gyvenimo be vasarojimo Lietuvoje. Kaskart atvykusi į šalį ji apsistoja pas močiutę Marytę Prienuose, tačiau nepamiršta ir kitų giminaičių, ypač senelės, gyvenančios Skriaudžiuose, pas kurią ji mokosi ūkio darbų: ravėti daržą, melžti karvę. Su senele iš Prienų Vakarė lankosi kituose Lietuvos miestuose, įvairiose lankytinose vietose. Labiausiai mergaitei patinka Trakai, juose esanti pilis bei miestelyje gaminami kibinai. Taip pat Vakarė norėtų nuvykti prie Baltijos jūros, nes pastarąjį kartą Palangoje buvo prieš kelerius metus. Mergaitės kelionės neapsiriboja tik Lietuva – su močiute ji yra aplankiusi ir kitas Pabaltijo šalis, o su šeima apkeliavo ne vieną valstiją JAV.
Lietuvišką dvasią Vakarė jaučia ne tik atvykusi į šalį, bet ir savo namuose. Jos šeima ne tik šneka lietuviškai, bet ir švenčia Kūčias, Velykas ir Jonines lietuviškai. Amerikietiškos šventės Vakarei kartais kelia juoką, ypač skeptiškai ji vertina Helovyną. Jos manymu, nors ir smagu persirenginėti įvairiausiais pasakų herojais, kvaila belstis į svetimų žmonių namus ir prašinėti saldumynų.
Mergaitei patinka ir lietuviška virtuvė. Labiausiai mėgsta kugelį, šaltibarščius. Iš Lietuvos visuomet parsiveža sausainių grybukų, mat JAV tokių neįmanoma rasti.
Paklausta, kokius pagrindinius JAV ir Lietuvos skirtumus galėtų įvardinti, ji nusijuokė: „Minesotoje nėra pilių“. O vėliau rimtai pridūrė, jog pastebėjusi, kad Lietuvos miestuose nepalyginimai daugiau medžių ir žalumos. Jos manymu, čia, Lietuvoje, visai kitoks aprangos stilius, o žmonės apskritai per daug dėmesio skiria savo išvaizdai. Retam amerikiečiui rūpi, ar jo drabužių spalvos bei stilius suderinti, jam svarbiausia, kad būtų patogu. Taip pat Vakarė, kaip ir dažnas užsienietis, pastebi, kad lietuviai labai liūdni. Jeigu Vakarės senelė nors akimirką nesišypso, mergaitė pagalvoja, jog nutiko kažkas blogo.
Mes, lietuviai, dažnai skundžiamės, jog nyksta lietuvybė, mūsų kalba, tačiau pakalbėjusi su Vakare, pamąsčiau, kad tie nuogąstavimai perdėti.
Karolina Milušauskaitė
