Po Aukštadvario apylinkes
Birštono onkologinių ligonių klubas „Viltis gyventi“, vadovaujamas Nijolės Dusevičienės, klubo narius ir visus norinčiuosius keliauti pakvietė pasidairyti po gretimą Aukštadvario kraštą. Kelionę vedė charizmatiškoji Rita Balsevičiūtė – Dzūkijos–Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė.
Kelionę pradėjome nuo Lepelionų piliakalnio, dar vadinamo Balnakalniu arba Napoleono kepure. Kai nuvykome prie Velnio duobės, ji mus pasitiko puikiu vaizdu ir… lietumi. Velnio duobė – ledynmečio padarinys: duobės dugnas – 150 mvirš jūros lygio, gylis – 40 m, skersmuo – 210 m, šlaitų nuolydis – 42 laipsniai. Prisiklausėme apie visokius nuotykius ir įvykius šioje Škilietų miško vietoje, o vienas ryškiausių – Donato Katkaus vadovaujamo orkestro koncertas.
Sužinojome, kad Aukštadvario Navapils buvo paminėta dar 1371m., o Kristaus atsimainymo bažnyčia pastatyta 1913m. Susipažinome su Dominikonų vienuolynu ir vykome į Kartuvių (Šibos) kalną. Pagonybės laikais čia buvo alkakalnis, o 1863 m. carinės armijos kariai čia korė sukilėlius. Kalno aukštis virš jūros lygio – 170 m.
Žygimantas Senasis XVI a. Aukštadvarį padovanojo maskvėnui Liackiui, kuris apsikeitė dvarais su Malevskiais. Antano Malevskio brolis Simonas buvo universiteto rektorius, o į žentus atėjęs Vladas Mongirdas vertėsi gydytojo praktika, žmonės jį labai mylėjo.
Aukštadvario dvaro šeimininku XIX a. buvęs Antanas Malevskis buvo įveisęs labai gražų parką, į kurį atvykdavo paviešėti Vilniaus universiteto studentai, tarp jų – ir jaunas poetas Adomas Mickevičius bei kiti įžymūs to meto žmonės. A. Mickevičius po vienu parko ąžuolu mėgo rašyti eiles, todėl ąžuolas pavadintas jo vardu. Šeimininkas rėmė sukilėlius, todėl būdami čia gražiai prisidėjome ir prie sukilimo metinių paminėjimo.
Akį traukė ir įdomi Liepų pavėsinė iš tankiai susodintų 20 liepų.Čia mėgdavo ilsėtis savininkai, vykdavo poezijos skaitymai. Prisiminėme ir čia veikusį upėtakių ūkį, kuriame užaugintos žuvies ne kartą buvome ragavę.
Strėvos šaltinyje atsigėrę sveikatos vandens užsukome pabendrauti į kavinukę, kur maloniai sušilome prie sultinio su kibinais.
Dėkojame Nijolei už kelionę, Tomui už gerą vežiojimą, visiems – už malonią bendrystę. Dabar, vykdami į Vilnių, jau kitokiomis akimis žiūrėsime į Aukštadvario kraštą.
Nijolė Juozaitienė
