Sveikuoliai grožėjosi rudeniniu Vilniumi

Birštono sveikos gyvensenos klubo „Šilagėlė“ nariai, minėdami Vilniaus 700 metų jubiliejų, atranda vis naujus jo kampelius.

Daug kartų lankyti Valdovų rūmai su profesionale gide Erika nušvito naujomis spalvomis. Ji pasakojimą pradėjo nuo kasinėjimų, atliktų prieš atstatant Valdovų rūmus. Apeidami rūmų aukštus, kartu su gide keliavome laiku, džiaugdamiesi naujais eksponatais, susipažindami su valdovų darbais, jų asmeniniu gyvenimu bei jų antrųjų pusių įtaka Lietuvos istorijai. Atkurti Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmai statyti XIV a. – XVII a., o nugriauti caro valdžios įsakymu 1799–1802 m. Atkasta renesansinių rūmų pamatų fragmentai, rūsių liekanos, gotikinės XV a. dalys, įtvirtinimų fragmentai, medinių statinių, gynybinių griovių likučiai ir t. t.

Įdomu buvo pamatyti vieno paveikslo parodą – Kazimiero Alchimavičiaus paveikslą „Gedimino laidotuvės“. Šio iš Krokuvos muziejaus paskolinto įspūdingų matmenų ir 150 kg sveriančio paveikslo eksponavimas užbaigia miesto jubiliejui skirtą programą. Juk 1323 m.būtent Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas pirmą kartą paminėjo Vilnių. Paveiksle pavaizduota didelė procesija lydinčiųjų, tarp kurių ir Gedimino sūnūs Kęstutis ir Algirdas.

Po Užupį birštoniškius lydėjo charizmatiškasis gidas Vytautas, čia gimęs ir augęs, bei ponia Irena, pakvietusi pasižvalgyti po savo būstą. Vilnios upės vingyje įsikūrusį rajoną čia gyvenę menininkai 1997m. paskelbė nepriklausoma Užupio respublika, iškėlė savo vėliavą, turi savo prezidentą ir balandžio 1-ją švenčia Nepriklausomybės dieną. Užupio aikštėje iš aukštybių veiksmą stebi Užupio simbolis – Angelo statula. Aplankėme Šv. Rapolo bažnytėlę, tylias Bernardinų kapines, atiduodami pagarbą 1863 m. sukilimo dalyviams, pabuvojome Menų inkubatoriuje, Tibeto skvere bei Užupio respublikos garbės piliečio Jono Meko skersvėjyje. Sunku buvo išsiskirti ne tik su gidu, bet ir su Užupiu…

Stipresnių nervų keliautojai pabuvojo caro laikais statytame Lukiškių kalėjime, kuris užėmė 2 ha plotą ir buvo tų laikų pažangiausias kalėjimas, sėkmingai išsilaikęs iki mūsų dienų. Užtat KGB laikais ten buvo žvėriškos sąlygos – dvivietėje kameroje kalėdavo 12 žmonių. Mūsų Mildos mamytė Ona Krasauskaitė, būdama 18- metė, čia kalėjo lygiai metus, paskui dar vienuolikai metų buvo ištremta į Sibirą. Dabar čia, cerkvėje, pasižyminčioje gera akustika, vyksta koncertai, stovi Š. Saukos skulptūros, įrengta paveikslų galerija. Nors buvome labai sužavėti buvusio kalėjimo prižiūrėtojo, dabar gido Edvardo pasakojimo apie sunkų darbą kalėjime, bet pasilikti ilgiau nei dvi valandas neturėjome jokio noro.

Pasimelsti susirinkome į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią su kvapą gniaužiančiu interjeru – bažnyčią puošia daugiau nei du tūkstančiai baltų stiuko skulptūrų. 

Atsisveikinę su nuostabiai gražią auksinę dieną mums padovanojusiu Vilniumi, pasukome į Trakus, kur kiubetėje prie gardžių Ingridos kibinų aptarėme tolimesnius darbus bei keliones.

Nijolė Juozaitienė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close