Redaktoriaus savaitė. Tapo madinga ne daryti, o parodyti, kad darai.

Pirmąją lapkričio dieną uždegėme milijonus spindinčių žvakučių – gailių atminties simbolių. Nors ir kiek ginčų kiltų dėl lapkričio 1-osios prasmės, konteksto ar tinkamo minėjimo, tačiau būtent lapkričio pirmoji mus priverčia aplankyti mirusių artimųjų kapus, paruošti kapavietę žiemai, bent akimirkai mintimis grįžti į savo pradžią ir prisiminti artimųjų bei protėvių vardus.

Turbūt reikėtų pripažinti, kad į Marijos žemę atėjusi moliūgų šventės tradicija yra pavojinga ne tiek demoniškomis interpretacijomis, kiek tautinio ir kilmės identiteto naikinimu. Tiesa, ir vėl – savanorišku.

Kiekviena karta jaučia vis mažesnę pagarbą savo protėviams. Tampame tais, kurie atranda laisvės pojūtį ir supratingumą. Nenorime versti vaikų sėdėti su senais, vos judančiais seneliais ar proseneliais, nes, prisimindami savo vaikystę, vaikų akyse matome tą patį nuobodulį ir „kančią“, kurią kęsdavome patys. Tačiau tas „išvadavimas“ ne tik mūsų senolius stumia į vienišumą ir užmarštį, bet ir mūsų vaikus, tų senolių palikuonis, atitolina nuo šaknų. Šaknų, kurios padeda suprasti ne tik savo kilmę ar patriotizmą, bet ir elementariausią, vis mažiau mistišką genetiką.

Juk taip dažnai protėvių elgesį atpažįstame savo artimuosiuose, ypač antroje kartoje, turinčioje itin stiprų ryšį su protėviais. Juk dažnai žvelgdami į savo kūdikį sakome, kad jis labai panašus į savo senelį, kai šis dar buvo kūdikis. Kad jis elgiasi kaip senelis arba visa vyrų/moterų linija šeimoje? O argi ne dažnai tenka nuleidus akis gydytojui ištarti „jo senelis sirgo ta pačia liga“?

Mus erzinantis Helovinas, dažnai satyriškai vadinamas Helo-vynu (ang. hello – labas, liet. vynas – skanus ir mėgstamas gėrimas), dar labiau atitolina nuo savo šeimos pažinimo.

Kaip ir daugelio švenčių, perkeliamų į kitas kultūras, pas mus prigijo tik nedidelė dalis Helovino detalių. Jeigu ispaniškos kilmės šalyse (ypač Meksikoje) šios šventės metu prisimenami šeimos mirusieji ir įvairiomis dvasinėmis arba šiaip žaidybinėmis formomis bandoma su jais susisiekti, Lietuvoje vis populiaresnė darosi tik pramoginė Helovino dalis – Užgavėnių kvapu atsiduodantis persirengėlių šou bei gėrybių už tokių persirengėlių apsilankymą reikalavimas. Tiesa, dar prisimenama ir antroji dalis, kurią dažniausiai švenčia suaugusieji bei vyresni jaunuoliai, – pasilabinimas (hello) su vynu arba kitais daugiau nei vieną eurą kainuojančiais gėrimais. Tuo tarpu šokių ir naktiniuose klubuose ši šventė perėmė irgi importinės Valentino dienos tradicijas – seksualių persirengėlių šou, tą patį „pasilabinimą“ ir paparčio žiedo ieškojimą.

Ar nieko netrūksta? Taip, taip, nes mirusių artimųjų ir protėvių lietuviškoje Helovino versijoje nerasta. Kaip prieš kelis šimtus metų stebuklu Lietuvoje tapo bulvės, taip į Lietuvą atūžus moliūgų „stebuklui“ matome kiemus nukrautus vaisiais, nors net patys jų savininkai dažnai nežino, kam ir kaip juos panaudoti, ir jie tikrai beveik neturi nieko bendro su tikrąja Helovino ar juolab Visų šventųjų ar Vėlinių švente. Na, o artimųjų prisiminimas persikėlė į žvakučių uždegimo akciją pavadinimu „Reikia važiuoti ant kapų“.

Būtent aplankydami artimųjų kapų galime prisiminti ir sutvirtinti savo šeimos istorijos pagrindus. Tačiau ir čia susiduriame su grynai techniniu nesklandumu – „nuotrauka“. Tapo madinga ne daryti, o parodyti, kad darai. Arba tiesiog parodyti. Taigi, atvykus į kapines daugeliui pirmasis svarbus darbas būna nufotografuoti žvakučių jūrą – atiduoti duoklę parafino pramonei (dažniausiai Lenkijos). Suklestėjęs materializavimas vėlgi į pirmą vietą iškelia norą pasidžiaugti bei pasigirti daiktais ir tik kažkur, tolimame eilės gale, randame punktą „jei ne jis, manęs nebūtų“.

Galime papasakoti, kiek žvakučių uždegėme ant kapo, tačiau retas tiksliai įvardintų prie vardų ant paminklo iškaltus metus. Neskatindami jaunimo domėtis savo protėviais, juos ne tik atitoliname nuo jų gyvybės prado, bet ir nuo savęs. Kiekviena nepuoselėjama tradicija su kiekviena karta menksta ir nutrūksta negrįžtamai.

Išgyvename dėl mirusių muzikantų, menininkų, politikų, aktorių, tačiau nejaučiame pagarbos tiems, kas mus užaugino. Tiems, kurie tapo didvyriais, nes išsaugojo ne tik savo pačių, bet ir mūsų tėvų gyvybes. Saugodami nuo bado, gaisrų ir nelaimingų atsitikimų, nuo chuliganų, ligų ir šalčio. Jie tapo didvyriais kiekvieną kartą mūsų kojas įsprausdami į šiltesnius batus. Didvyriu tampama ne atimant gyvybę, bet ją išsaugant.

Nebūtina pykti ant švenčių, kurios, mūsų manymu, griauna mūsų šeimas, valstybę ar likimą. Reikia pykti ant savęs, kad patys nesukuriame tokios šventės kuri sergėtų ir šeimas, ir valstybę, ir likimą, ir mūsų protėvių atminimą. Patys kalti, kad kažko neįdiegėme savo vaikams. Patys kalti, kad mūsų darbuose ir veiksmuose mūsų vaikai nemato prasmės.