Anksti kėlęs, jaunas vedęs – nesigailėsi
Nūnai, kai anksti susituokusios poros taip dažnai skiriasi, iš anų laikų atėjęs šis liaudies išminties perliukas suskamba retai. Nebent ilgo amžiaus sulaukusių porų lūpose.
Malonu rašyti apie gražią, darnią šeimą. Tokią sutikau Birštone, prieplaukoje, kur įprastai švartuojasi pramoginis laivas „Vytenis“. Jame dirba sutuoktiniai Vytautas ir Regina Bendaravičiai ir laivo motoristas. Vytautas – laivo kapitonas, Regina atsakinga už keleivių maitinimą ir aptarnavimą. Mūsų pašnekesio metu pas tėvus laive svečiavosi ir dukra Laura, gyvenanti Prienuose.
Birštonietis Vytautas ir iš šių apylinkių kilusi jo žmona Regina – abu perkopę per penkiasdešimtmetį, o kartu jau 34-eri metai. Ir skausme, ir džiaugsme. Susipažino juodu šokiuose „Spalio“ sanatorijoje, Birštone. Įsiplieskusius jausmus po metų vainikavo vestuvės. Abu buvo jauni, nė dvidešimties nesulaukę. Ir štai, nugyvenę laimingai 34-erius metus, neseniai paminėjo „Gintarines“ vestuves.Užaugino keturis vaikus, sulaukė šešių anūkų, kurių jauniausiam pusė, o vyriausiam – vienuolika su puse metų. Džiugina, kad beveik visi vaikai šalia: trisdešimtmetė Viktorija, trisdešimt dvejų Mindaugas, trisdešimt vienerių Laura. Tik vyriausiasis, Tomas, Danijoje.
Regina sako visada svajojusi apie gausią šeimą, penkis vaikus. Bet keturių sulaukę, su vyru nutarę: gana. „Nors vaikai ir aprengti buvo, ir pavalgę, nieko nepristigę, bet visuomenėje, ypač anksčiau, gausi šeima buvo stigma: daugiavaikė – reiškia, asociali. Niekas neįvertino, kad gyveni žmogus normaliai, tvarkingai“, – pasakoja Regina. „Požiūris į mus, daugiavaikės šeimos vaikus, jausdavosi net mokykloje“, – prisiminusi mokyklinius metus priduria Laura.
Dar tik gražus gyvenimo vidurys, o šeima, atrodo, jau turi viską: puikius namus Kašonyse, gausią šeimą ir mylimą darbą. Darbas „ant vandens“, kaip sako Regina ir Vytautas, – tai darbas, be kurio jie gyvenimo neįsivaizduoja. Bent jau Vytautas. Jis nuo vaikystės „ant vandens“, o dirbti pradėjo dar tuometinio žymaus keltuko, keldavusio turistus iš Birštono į Turistinę bazę ir atgal, vairininku nuo 1982 metų. Regina nuo jaunystės dirbo siuvykloje, Birštono „Spalio“ sanatorijoje, mokyklos bendrabutyje, daug metų – Turistinės bazės šašlykinėje. Kurį laiką net buvo išsinuomoję šašlykinę, mėgino užsiimti šeimos verslu. Galima sakyti, kad didžiąją dalį gyvenimo žmona dirbo visuomeninio maitinimo srityje ir tik pastarąjį dešimtmetį – kartu su vyru.
Jau per trisdešimt metų Nemunu ir dešimtą sezoną pramoginiu laivu „Vytenis“ kurorto svečius ir vietinius plukdantis kapitonas Vytautas Bendaravičius mena vaikystę ir laikus, kai tokie laivai, kaip „Janonis“ (vietiniai prisimena šį laivą – aut.), „Vytenis“, buvo nebent svajonėse. Bet darbą „ant vandens“ jau tada pažino. Paragavo ir vairininko duonos, sužinojo, koks šio darbo skonis ir kokie saldūs pirmieji uždirbti pinigai. Vytautas pasakoja, kai būdamas paaugliukas su draugais žvejodavo Nemuno pakrantėje, o prieš akis tai į vieną, tai į kitą pusę kursuodavo keltukas. Pamatę, kad keltukas sugedo, vaikai pasisiūlydavo turistus – daugiausia rusus – perkelti valtele. Plukdydavo tiek, kiek pageidavimų buvo. „Vaikams tada papildomas uždarbis buvo. Nors nuospaudos ant rankų, bet imi irklus į rankas – ir pirmyn“, – sako Vytautas.
Nuo 1982-ųjų stojęs prie keltuko vairo, birštonietis kartu buvo pakviestas dirbti ir į „Janonį“. Tai buvo 150 vietų laivas, priklausęs Kauno upių uostui. Juo birštoniečiai ir svečiai buvo plukdomi į Rumšiškes. Tris dienas dirbdavo su keltuku, kitas – laive. Turistų tada buvo labai daug, ekskursijos – kasdien, todėl darbo savaitė tęsdavosi visas septynias dienas.
Prasidėjus privatizacijai, pasakoja Vytautas, „Janonį“ išplukdė į Kauną, o jam pasitaikė galimybė įsigyti keltuką. Dirbdavo nuo 8 valandos ryto iki 11 vakaro. „Keltukas plaukė ir plaukė – tiek buvo žmonių. Ir naktį tekdavo dirbti, ypač per Joninių šventes, kurios vykdavo tuomet ne Birštone, o „turbazėje“. Vėliau, kai nebebuvo keleivių, pasiūliau keltą įsigyti Birštono savivaldybei. Ji ir perpirko. Likau ir aš dirbti, paskui keletą metų nedirbau. Per daugiau nei trisdešimt metų buvo gal dvejų metų pertrauka“, – mėgina prisiminti pašnekovas.
Na, o prieš dešimt metų Vytautą pakvietė dirbti ir plukdyti laivu turistus restorano „Seklytėlė“ bei viešbučio-restorano „Sonata“ šeimininkai. Nuo tada žmona dar arčiau. „Visą gyvenimą ir visur prie šono. Niekur nesiskiriam“, – juokdamasi prataria laive barmene-padavėja besidarbuojanti Regina. Kvatodama neištveria nepridūrusi ir Laura: „Net iš žmonių girdžiu: „Ai, tai tie tavo tėvai, kur visada kartu?“
„Aš nieko gyvenime nenorėjau, tik kad mano mergaitės turėtų tokį vyrą, kaip aš“, – surimtėja Regina, susimąstydama ir įsižiūrėdama į tolį. Turbūt dažnam norėtųsi sužinoti, ko reikia, kad kartu gyvenantys žmonės vienas kitam nenusibostų. Kad ir po tiekos santuokos metų tebesinorėtų kartu dirbti. „Reikia kartais būti nuolaidžiam, užjausti, suprasti. Ir, aišku, su metais atsiranda prieraišumas, užuojauta, priimi žmogų su visom jo savybėm. Neįsivaizduoji gyvenimo be šio žmogaus“, – žvelgdama į vyrą ištaria Regina. Vyras santūriai pritariamai šypteli ir lyg atsilygindamas žmonai tuo pačiu sako: „O kiek šitam laive šeimos švenčių būta: tavo penkiasdešimtmetis, abiejų anūkų (dukros Lauros vaikų – aut.) krikštynos…“
Kartu namuose, kartu darbe, kartu atostogauja. Pailsėti nuo darbų šeima leidžiasi prie vandens – žvejoti. Namuose yra valtis, kateris – visos galimybės neatitrūkti nuo vandens. Taip pat labai mėgsta grybauti, stengiasi nuvykti prie jūros, džiaugiasi vaikais ir anūkais. Abiem patinka naršyti internete, skaityti laikraščius, lankytis daugelio pamėgtame feisbook‘e. „Mes labai visi mėgstame šašlykus“, – šūkteli Laura. „Ne tas žodis! Jeigu nesugalvojame, ką gaminti valgyti, kepame šašlykus. Kartais būna per savaitę tris, keturis kartus“, – priduria Regina. Priklauso nuo to, kada anūkai suvažiuoja.
Ar nors grįžę namo jie darbo reikalus palieka už durų? „Ne, net sugrįžę dar kalbamės apie praėjusią darbo dieną, apie žmones, dalijamės įspūdžiais“, – sako Regina. Paprašyti papasakoti, kokie dažniausiai būna įspūdžiai, sutuoktiniai sako, kad kiekviena diena kitokia. Klientų pasitaiko įvairių: ir labai linksmų, ir piktų, ir nepatenkintų. Nepasitenkinimas kyla, kai kapitonas neleidžia ant viršutinio denio daugiau klientų, negu nurodyta taisyklėse. Arba kai lieka ant kranto, nebetilpę į laivą. Saugotis reikia ir kelyje sutiktų vandens pramogų mėgėjų. Būna, ir girti plaukioja, ir neatsargiai elgiasi. Ypač mėgsta paišdykauti vandens motociklininkai. Kartą vos į laivą neatsimušė. Pašnekovų teigimu, jeigu kas mano, kad dirbti laive upėje nepavojinga, klysta. „Gal netgi pavojingiau, nes nežinai, kas gali praplaukti, kas gali nutikti. O tokių mėgėjų pasidraskyti visada pasitaiko“, – tėvams pritaria dukra Laura.
Išdaigų gali iškrėsti ir gamta. Kapitonas prisimena škvalą jau du kartus atlaikęs. Gerai, kad abu kartus teko plaukti tik su motoristu. Ištaisyti padėtį padėjo patirtis ir įgūdžiai. Vieno škvalo metu laivas jau sviro ant šono, todėl galvoti nebuvo kada. Pasukdamas prieš vėją ir stengdamasis tokioje pozicijoje išsilaikyti šiaip taip kapitonas išlygino virstantį ant šono laivą. Net žmonės krante nespėjo suprasti, kas įvyko.
„Vytenis“ Nemune matomas iš tolo. Sezoną jis pradeda balandžio pabaigoje ir tęsia, kol yra užsakymų, kol plaukti leidžia gamtos sąlygos. Pramogą laivu pamėgę ne tik lietuviai, bet ir svečiai, užsieniečiai. Kiekvieną dieną vyksta užsakomieji plaukimai, o sekmadieniais – apžvalginiai. Apžvalginis plaukimas yra organizuojamas 15 val. Nemunu nuo senosios krantinės prieplaukos Pušyno gatvės gale. Kelionė trunka vieną valandą. Kelionės metu turistai gali ilsėtis ir grožėtis unikalia gamta, kraštovaizdžiu, gyvūnija bei augalija. Kelionės pusiaukelė – kur Verknė įteka į Nemuną. Šis vieta geriau žinoma kaip „Ožkų pečius“, kuris yra šlaituotame skardyje. Toliausias maršrutas, pasakoja Vytautas, iki Kauno marių, kiek paženklintas vandens kelias, o aukštyn – iki Žemaitkiemio.
Mūsų pokalbis ėjo į pabaigą, nes savaitgalio poilsiautojai rinkosi eiliniam sekmadieniniam plaukimui, todėl kapitonas vis atsitraukdavo įleisti laivo keleivius. Jam trumpam pasitraukus, paklausiau Reginos, ar po trisdešimties metų vyras galėtų atsisakyti šio darbo ir pasukti kitur? „Jau esam pripratę. Jeigu atsisakytų šito, vis tiek reikėtų tokio, kuris leistų grįžti „ant Nemuno“. Vanduo įaugęs į kraują“, – sako kapitono žmona ir kolegė. Apsižvalgiusi aplink priduria: „Gyvenimas yra gražus, kol gyveni. Reikia mokėti juo džiaugtis ir vertinti viską, ką jis teikia“.
Roma Sinkevičiūtė
