Redaktoriaus savaitė. Esame tik žmonės, nors ir išmetantys pusę savo gyvenimo niekams.

Ką tik džiaugėmės žaliais, vėliau vis labiau gelsvėjančiais medžiais, o dabar žvelgdami per langą jau regime ir daug ražinių „šluotų“. Gamta moka mus nustebinti bet kuriuo metų laiku ir bet kuriuo paros metu.

Ar pastebėjote, kaip rytą greitai pateka saulė ir kaip greitai nusileidžia vakare. Kaip greitai iš tamsos atsiranda šviesa ir kaip greitai vakare pametame taką dėl tamsos. Taip ir medžių lapai. Atrodo – stebime laukiame, o jie išsprogsta vos per dieną ar dvi. Po savaitės, žiūrėk, ir visas miškas žalias. Rudenį – atvirkščiai. Nugelto lapai – suprask, kad po savaitės nebebus taip geltona.

Laikas bėga taip greitai, kad net nepastebime, kaip keičiasi ne tik valandos ar mėnesiai, bet ir visi metai. Pažvelkit į vaikus – ką tik buvo pirmokai, o jau dvyliktokai. Pažvelkit į artimųjų nuotraukas – ką tik buvo jauni, o jau 10 metų po žeme. Pažvelkit į save – viskas taip pat. Pasaulio centras, aplink kurį viskas taip sparčiai keičiasi, nors pačiam dar norisi pabūti kurioje nors malonesnėje akimirkoje nei šiandiena.

Kartais kyla nuojauta, jog mes taip ir neužaugame. Nors turime šeimas, vaikus, anūkus, namus, daug patirties, esame subrendę, nepraradę atsakomybės jausmo, bet prisėdę ir žvelgdami į baltus debesis dangaus žydrynėje sustojame tame be proto lekiančiame laike ir susimąstome apie save. Apie savo vaikystę, svajones, troškimus, apie tai, kas turėjo nutikti, bet nutiko priešingai. Kartais džiaugiamės, kad viskas susiklostė geriau, kartais paniūrame, kad svajonės liko svajonėmis, o kartais norime grįžti į tą kambarėlį ir pažaisti su žaislu, kuris taip mėgome vaikystėje. Bet nežaidžiame. Nėra laiko, ir tai mums, suaugusiesiems, jau kvaila. Neskaitome ir knygos, nes ji buvo gera tik tada kai ją skaitėme pirmą kartą, o dabar ji – keista, ne sava. Nelabai norime susitikti ir vaikystės draugus. Pastarieji jau pasikeitę, giria ne mus ir mūsų žaislus, o savo šeimą.

Bet visada atsiranda dabartinių mūsų gyvenimo palydovų, kurie mums primena, kas esame. Jeigu užsisvajojame darbe – į suaugusiojo kailį mus būtinai sugrąžins bendradarbis arba klientas. Jeigu užsisvajojame lauke – tuoj atskris koks nors vabzdys, sušlamės medis arba pro šalį pralėks prašalaitis. Jeigu užsisvajojome namie – visada mus susigrąžins šaldytuvas ir jo draugas alkis.

Esame tik žmonės, nors ir išmetantys pusę savo gyvenimo niekams, tačiau vis tiek egzistuojantys šiame pasaulyje. Mes vis tiek gyvename. Gimstame, gimdome ir mirštame. Dar ir skaitome, domimės. Ne tam, kad numirtume protingesni, bet kad gyventume skaičiuodami ne laiką, o stebuklus. Stebuklus, kurių kupinas mūsų pasaulis.